Rusų simbolinės poezijos atstovas, poetas, kritikas, vertėjas, dramaturgas, prozininkas, istorikas. Gimė Maskvoje 1873 m. gruodžio mėn. 13 d. turtingoje pirklio šeimoje. Vaikystės ir paauglystės metais daug skaitė. Mėgo mokslines, fantastines, kelionių, grožines ir kitokio turinio knygas. Užsienio ir Rusijos rašytojų. Namuose neleido skaityti religinio turinio knygų ir pasakų, o su Darvino idėjomis buvo supažindintas labai anksti. Gimnazijoje žavėjosi tikslia matematine logika. Universiteto metais traukė filosofija, Leibnico pažinimo teorijos teiginiai, kurių pagrindu vėliau paruošė kandidatinę disertaciją. 1890 m. nutarė pašvęsti gyvenimą literatūrai. Ir svarbiausia – dekadentinės poezijos posmui, nes ta poezijos pakraipa buvo tarsi gyva, nuolat kintanti. Tos poezijos vadu V. Briusovas matė ne ką kitą, o save.
V. Briusovas išleido porą poezijos rinkinių („Šedevrai“ (Шедевры) ir „Tai – Aš“ (Это — Я), kuriuose tarsi „siendaužis taranas“ poetas ėjo įžūliai laužydamas senąsias formas ir įtvirtindamas savąsias. Skaitančioji publika ir kritika nustebo, pradėjo domėtis – vieni jį peikė, kiti – gyrė. Rusiškoje dirvoje buvo pasodinti Bodlero, Verleno, Meterlinko stiliaus poezijos daigai, kurie lyginant su senąja poetika buvo jautresni – juos lengviau supo jausmo ir trumpai pergyvento žavesio vėjai. Vėliau poetas išleido dar tris savo eilių rinkinius – ("Tertia Vigilia", „Miestui ir kaimui“ (Граду и Миру)", „Vainikas“ (Венок), kurie liūdijo, kad sutvirtėjo ir išaugo V. Briusovo poetinio talento medis, jį pripažino simbolistai. Tačiau poetas dabar jau kreipiasi į platųjį skaitytoją, nes jo poezija skirta visiems žmonėms. Tos poezijos knygos tarsi atmetė dekadentinės poezijos platumas, pasirinkdamos simbolį kaip pagrindinę poetinių jausmų išraiškos formą. Rinkinys „Vainikas“, V. Briusovo manymu, esąs pats geriausias, nes kiekvienas naujas jo eilėraštis atverčia naujas poetinių simbolių formas. 1909 – 1915 m. pasirodė dar trys poeto knygos: „Visos melodijos“ (Все напевы), „Šešėlių veidrodis“ (Зеркало теней), „Septynios vaivorykštės spalvos“ (Семь цветов радуги), kuriose galima pastebėti kai kurį kartojimąsi, sumažėjusią kūrybinę įtampą, įsiliejusį į eilių strofas paprastų ir gyvenimiškų situacijų skambesį. Tačiau poetas kuria toliau ir 1920 – 1924 m. knygose „Paskutinės svajonės“ (Последние мечты), „Tokiomis dienomis“ (В такие дни), „Akimirksnis“ (Миг), „Toliai“ (Дали), „Mea“ (Меа) jau atsispindi Rusijos gyvenimo pasaulis ir panorama, kuri poetui matėsi po spalio perversmo. Čia jis bandė parodyti rusiškos kalbos galimybes, kai simbolika susiejama su metru ir ritmu, strofomis ir formomis, o taip pat su eufonija.
V. Briusovui priklauso garbinga vieta rusų simbolistinės poezijos istorijoje: jis dalyvavo 1894 – 1895 m. išleidžiant „Rusų simbolistų“ rinkinius, buvo vienas iš „Skorpiono“ leidyklos ir žurmalo „Vesy“ (Svarstyklės) vadovų, aktyvus simbolistinės poezijos diskusijų dalyvis. Jis tarsi įkūnijo simbolikos vadovo asmenybę, nes buvo apsivilnęs ilgą uždara apykakle švarką, kuris baigėsi krakmolyta balta apykakle, priimtina poza – napoleoniškai ant krūtinės sukryžiuotos rankos. Taip atrodė rusu simbolistinės poezijos „magas ir pranašas“.
Po spalio perversmo V. Briusovas dirbo Švietimo ministerijoje, vadovavo Knygų palatai, mokslo ir grožinės literatūros bibliotekų skyriams. Daug laiko poetas skyrė pedagoginei veiklai.
Briusovas Valerijus Jakovlevičius mirė Maskvoje 1924 m. spalio 9 d.
Bibliografija:
Šio poeto kūrinių vertimų yra knygose
Poezija. - Vilnius, 1961. - 67 p.
Ji spindi žavesiu slaptu…. - Marijampolė : Ramona, 2000. - 276 p.
Iš sidabro amžiaus lyrikos. - Kaunas : Santara, 2002. - 107 p.
