Apie:
Rusų prozininkas. Gimė 1937 m. kovo 15 d. Irkutsko srities Ust–Udo kaime (šį kaimą, kaip ir daug kitų, pastačius Bratsko hidroelektrinę, užpylė užtvankos vanduo) valstiečių šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Irkutsko universitetą, kur studijavo istorijos – filosofijos fakultete. Dar studijuodamas tapo neetatiniu jaunimo laikraščio korespondentu. Jo parašyta apybraiža Aš pamiršau paklausti Alioškos (Я забыл спросить у Лешки) susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir 1961 m. buvo paskelbta almanache Angara.
1959 m., baigęs aukštąją, keletą metų dirbo Irkutsko ir Krasnojarsko laikraščių redakcijose. Rašė apybraižas ir dažnai lankėsi didžiosiose statybose (Krasnojarsko hidroelektrinė, Abakano – Taišeto magistralė). Susitikinėdamas su statybų darbininkais ir supratęs žmonių vargus ir viltis, juos aprašinėjo apsakymuose, kituose literatūriniuose kūriniuose. Visi to laikotarpio literatūriniai darbai vėliau buvo sudėti į du rinkinius: Naujų miestų laužavietės (Костровые новых городов), Pats dangaus pakraštys (Край возле самого неба). 1965 m. Čitoje vyko Sibiro krašto jaunųjų rašytojų pasitarimas, kuriame dalyvavo iš Maskvos atvykęs rašytojas V. Čivilichinas. Jam V. Rasputinas davė paskaityti naujausių savo kūrinių. V. Čivilichinas labai susižavėjo jaunuoju rašytoju ir tapo jo literatūriniu „krikštatėviu“.
Pirmosios dvi literatūrinės V. Rasputino knygos pasirodė 1967 m. Krasnojarske. Tai apsakymai Žmogus iš ano pasaulio (Человек с этого света) ir apysaka Pinigai Marijai (Деньги для Марии). Rašytojo talento savotiškumas ir branda visiškai atsiskleidė apysakoje Paskutinė valanda (Последний срок) (1970 m.). 1974 m. pasirodė jo apysaka Gyvenk ir neužmiršk (Живи и помни), 1976 m. – Atsisveikinimas su Matiora (Прощание с Матёрой). Pastarosios apysakos V. Rasputinui suteikė teisę patekti tarp geriausių šios dienos Rusijos literatūros meistrų. 1981 m. išspausdinami nauji rašytojo apsakymai: Nataša, Ką perduoti varnai, Amžių gyvenk – amžių mylėk.1985 m. pasirodo apysaka Gaisras (Пожар), kuriame buvo iškeltos aštrios šiuolaikinės Rusijos gyvenimo problemos.
Pastaraisiais metais rašytojas įsitraukė į platų visuomeninį darbą, rašo nemažai publicistikos darbų. Tačiau jo akiratyje liko ir grožinė kūryba. 1995 m. pasirodo spaudoje jo apsakymas Į tą pačią žemę, apybraiža – Atminimo dieną; 1997 m. – Nelaukta – netikėta, Matymas, Vakare. Dabar rašytojas gyvena ir dirba Irkutske.
Visuomeninė V. Rasputino veikla susijusi su kova prieš didžiuosius gamtos pertvarkymo planus (pasukti Sibiro upių tėkmių vagas į pietus). 1989 – 1991 m. rašytojas buvo renkamas Sovietijos aukščiausios tarybos deputatu.
V. Rasputino kūriniuose gvildenamos gerumo ir teisybės idėjos, kurios nugali savivalę ir neteisybę. Jo knygų herojai neša savy geriausius liaudies tradicijų bruožus – gerumą, sąžiningumą, meilę Tėvynei, jautrumą ir gailestį (Atsisveikinimas su Matiora). V. Rasputinas atmeta, kaip nepagrįstus, nereikalingus, netoleruotinus dalykus, kuriuos daro valstybė „vardan progreso“, jeigu tai susiję su žemės praradimu, gamtotarša, kitomis mūsų laikų „neišvengiamomis“ blogybėmis. V. Rasputinas teigia, kad žmogus niekam negali išduoti savo mažosios Tėvynės (gimtojo namo, kaimo, vaikystės takų ir kelių). Jeigu jis tai daro, tai visais požiūriais degraduojasi, jo gyvenimas praranda prasmę, gali, progai pasitaikius, išduoti ir savo Didžiąją Tėvynę.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Gyvenk ir neužmiršk ; Paskutinė valanda : [apysakos] / vertė D. Krištopaitė. - Vilnius : Vaga, 1979. - 361 p.
Atsisveikinimas su Matiora ; Gyvenk ir neužmiršk : apysakos / iš rusų k. vertė Danutė Krištopaitė. - Vilnius : Vaga, 1985. - 404 p.
