Prancūzų rašytojas. Gimė Paryžiuje 1803 m. rugsėjo mėn. 28 d. mokslininko ir menininko šeimoje. Jo motina Leonora taip pat gerai piešė. Dėl šių aplinkybių jaunajam Merime nuo pat vaikystės buvo kuo geriausios sąlygos lavintis, ugdyti savo meninį – intelektualinį skonį. Kai P. Merime Paryžiuje baigė juridinius kursus, buvo paskirtas grafo D`Artu sekretoriumi, kuris vėliau tapo Prancūzijos istorinių paminklų ministru. 1830 m. P. Merime keliavo po Ispaniją, susidraugavo su grafu Teba, jo žmona ir dukterimi Eugenija, kuri 1853 m. ištekėjo už imperatoriaus ir paliko Prancūzijos imperatoriene. Merime, kaip senas grafienės Montiho draugas, Antros imperijos laikais buvo artimas rūmų bičiulis, o imperatorienė Eugenija prie jo, kaip tikro tėvo, buvo labai prisirišusi. 1853 m. P. Merime buvo suteiktas senatoriaus statusas ir jis artimai draugavo su Napoleonu III. Dar tebesimokydamas Paryžiuje, jis susipažino ir susidraugavo su Amperu, A. Štapferiu. Pastarojo tėvas savo namuose sukviesdavo mokslininkus ir menininkus. Tarp jų buvo anglų, vokiečių, italų ir rusų literatų. P. Merime čia susipažino su Stendaliu ir Delekliuzu, kuris tuo metu redagavo vieną iš Paryžiaus laikraščių.
Literatūriniame pasaulyje P. Merime pasirodė labai anksti. Jam buvo tik 20, kai draugams perskaitė parašytą dramą „Kromvelis“. Stendalis ją pagyrė, bet pats autorius savo kūriniu buvo nepatenkintas.
1825 m. P. Merime išleido pirmą savo knygą „Klaros Gazul teatras“ (Theatre de Clara Gazul), kurioje buvo išspausdintos jo komedijos. Knyga buvo pristatyta kaip Ispanijos artistės kūrinys, bet tos artistės nuotrauka rodė, kad ten moteriškais drabužiais persirengęs buvo pats P. Merime. Po to pasirodė knyga „Guzla“ (Guzla, 1827), kur tiksli autorystė taip pat nebuvo nurodyta. Po to P. Merime imasi rimtai dirbti ir 1828 m. išleidžia istorinę dramą „Žakerija“ (La Jacquerie). 1929 m. rašytojas spausdina seriją novelių, tarp kurių svarbiausios „Reduto paėmimas“ (L’enlevement de la redoute) ir „Mateo Falkone“ (Mateo Falcone).
P. Merime ministro sekretoriumi dirbo daugiau kaip 20 metų. Tais metais jis daug keliavo po Prancūziją, Angliją, Vokietiją, Italiją. Laisvalaikiu jis neatsitraukdamas rašo straipsnius apie meną, sujungdamas juos su kelionių aprašymais: 1835 m. „Užrašai iš kelionės po pietų Prancūziją“ (Notes d’un voyage dans le Midi de France), 1837 – „Etiudas apie religinę architektūrą“ (Essai sur l’architecture religieuse) ir daug kitų.
Grožinių kūrinių šiuo laiku P. Merime bemaž nerašo. Tik keletą intymių psichologinių novelių – „Etruskų vaza“ (Le vase etrusque, 1830), – „Trik – trak partija“ (La partie de tric-trac, 1830), „Dviguba klaida“ (La double meprise, 1833). Novelės susilaukia didelio pasisekimo. Vėliau P. Merime pradeda naudoti istorinius, fantastinius ir egzotinius siužetus. Prie tokių novelių priklauso „Skaistyklos vėlės“ (Les ames du Purgatoire, 1834), „Ilos Venera“ (La Venus d’Ille, 1837). 1840 m. išeina vienas geriausių P. Merime kūrinių apysaka „Kolomba“ (Colomba), kur rašytojas apdainuoja Korsiką. 1845 m. pasirodo apysaka „Karmen“ (Carmen), pagal kurią Bize sukūrė žinomą operą.
P. Merime būnant senatoriu, jis neberašo literatūrinių kūrinių, gilinasi į meno teoriją, nagrinėja istorinius faktus. Tuo metu jis bendradarbiauja konservatyviame laikraštyje „Revue de Deux Mondes“. Tik 1869 m. dar išspausdino apysaką „Lokis“ (Lokis), o dvi paskutinės novelės „Džuman“ (Djouman) ir „Mėlynas kambarys“ (Chambre bleue) buvo išspausdintos po rašytojo mirties.
Prosperas Merime mirė Kanuose 1870 m. rugsėjo 23 d.
[b[Kūrybos bruožai:[/b]
P. Merime kūryba visapusiška, apimanti daugelio visuomenės sluoksnių atstovus, nemažą jos dalį sudaro teoriniai meno, istorijos tyrinėjimai. Jo kūryboje atrasime tikslių žmogaus psichologinės analizės elementų, įvairiausių prieštaravimų, kurie būdingi žmogaus gyvenimui, ironizuotų žmogaus vidinio pasaulio pergyvenimų, įdomių istorijos ir meno interpretacijų.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą
Kolomba. - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1947. - 340 p.
Karmen ir kitos novelės. - Vilnius : Saulabrolis, 1998. - 379 p.
Kolomba. - Chicago : Terra, 1953. - 220 p.
Lokys. - Vilnius : Baltos lankos, 1998. - 64 p.
Karolio IX laikų kronika. - Kaunas : Vaiga, 1993. - 198 p.
Lokys. - Vilnius : Baltos lankos, 1995. - 95 p.
Lokys. - Adelaide : Australijos lietuvis, 1955. - 71 p.
Dangus ir pragaras. - Vilnius, 1954. - 24 p.
Karolio IX laikų kronika. - Vilnius, 1956. - 271 p.
Klaros Gasul teatras. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1961. - 341 p.
