Rusų poetas, publicistas. Gimė Peterburge 1896 m. liepos mėn. 1 d. teisininko šeimoje. Motina augino tris dukteris ir vieną sūnų. Paulas buvo vyriausias. Jis mėgo paišyti spalvotas akvareles. 1904 m. šeima persikėlė į Maskvą. Gimnaziją baigė 1914 m. Tuoj pat įstojo į Maskvos valstybinio universiteto juridinį fakultetą. 1915 m. susižavėjo teatru: vaidino, dirbo scenos darbininku, rašė pjeses ir eilėraščius. 1917 m. metė studijas, dirbo savanoriškoje policijoje, vaidino gatvės teatre raudonarmiečiams.
Iki 1920 m blaškėsi po Maskvos teatrus, o vėliau susižavėjo poezija, rado ryšių su poetais, susipažino su V. Briusovu, kuris vadovavo jauniesiems poetams. Nuo to laiko rašė ir klajojo po teatrus, kalbėjo prieš susirinkusius, skaitė savo eiles. Po to vėl grįžo į Vachtangovo grupę, buvo pastatytas spektaklis „Princesė Turandot“. 1921 m. Mirė Vachtangovas ir visa Maskva jį laidojo. 1920 – 1930 m. dirbo teatro režisieriumi. Kartu rašė eiles, leido knygas. Su teatru pabuvojo Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir tai sustiprino P. Antokolskio tikėjimą sovietinėmis idėjomis. Tos mintys atsispindėjo knygose – „Vakarai“ (Запад, 1922), poemoje „Robespjeras ir Gorgona“ (Робеспьер и Горгона, 1928), „Veikiantieji asmenys“ (Действующие лица, 1932), poemoje „Fransua Vijon“ (Франсуа Вийон). Pastarojoje poemoje atsispindėjo poeto svajonės apie teatrą, romantinės pažiūros į pasaulį. Poetas nemažai vertė, pradėjo rašyti deklaratyvias majakovskino tipo eiles.
1942 m. palydėjo į kariuomenę vienintelį sūnų Vladimirą. Jam netrukus žuvus, P. Antokolskis pradėjo rašyti poemą „Sūnus“ (Сын, 1943). Karo metais su artistų trupe trankėsi po karo frontus, rašė daug eilių ir reportažų.
Pirmojoje knygoje „Eilėraščiai“ (Стихотворения, 1921) aiškiai jaučiama akmeistų ir simbolistų įtaka. 1922 – 1934 m. kūryboje nagrinėjama Vakarų Europos istorija. 1932 – 1936 m. eilėraščiuose skamba gerokai nulakuotos to laiko Rusijos gyvenimo realijos. Jo eilės šaltos, be jausmo virpulio, deklaratyvios. Išimtį sudaro tik poema „Sūnus“. Po karo buvo parašytos kelios eilių knygos: „Dirbtuvė“ (Мастерская, 1958), „Ketvirtas matavimas“ (Четвёртое измерение, 1964), „Laikas“ (Время, 1973), „Naktinė apžiūra“ (Ночной смотр, 1974).
Karo metu ir po karo poetas P. Antokolskis iš esmės nieko daugiau nematė ir nenorėjo matyti – tik didžiarusišką patriotizmą, stalininį susitelkimą apie bolševikus. Tai tipiškas sovietų sistemos išugdytas poetas – mankurtas.
Mirė Antokolskis Paulas Grigorjevičius Maskvoje 1978 m. spalio mėn. 9d.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą
Poezija. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. - 56 p.
