Ukrainos rašytojas, Ukrainos Mokslų akademijos akademikas, valstybinių premijų laureatas. Gimė Poltavos gubernijos Sucho – kaime 1918 m. balandžio mėn. 4 d. valstiečio šeimoje. Tikra pavardė – Aleksandras Terentjevičius. Mokėsi Charkovo žurnalistikos mokykloje ir Dnepropetrovsko institute, kuriuos baigė 1946 m. Savo kūrinius pradėjo spausdinti 1938 m. Pirmi apsakymai „Trešnės spalva“ (Черешни цвет) ir „Ivanas Mostovojus“ (Иван Мостовой).
1941 m. laisvanoriu išėjo kovoti su vokiečiais. Tik po karo teįstojo į bolševikų partiją. Jo knygos visa savo esme „iki kaulų ir smegenų“ buvo propagandinio pobūdžio, šlovino bolševikų partijos tiesas, pritarė Stalino vykdomai savo šalies piliečių engimo praktikai. Mat tos partijos „tikslai“ buvo kilnūs – „darbo žmonių gerovės kėlimas“. 1948 m. užbaigė rašyti savo „garsiąją“ trilogiją „Vėliavnešiai“: I dalis „Alpės“, II – „Mėlynasis Dunojus“, III – „Auksinė Praha“. Šioje trilogijoje O. Gončaras atskleidė homo sovietiškus tariamą europietišką dvasios kilnumą, kuris buvo iš sovietinio žmogaus sielos, kaip nereikalingas šlamštas, išdulkintas dar prieškario kolektyvizavimo ir industrializavimo metais ir amerikiečių kariuomenei melagingai prilipdė sovietinės kariuomenės santykius ir bruožus, kuriems būdingas melas, klasta, grobuoniškumas, nuolatinis mąstymas, kaip patenkinti išalkusio pilvo poreikius. Pilietinio karo Pilietinio karo nuožmiems bolševikų „didvyriams“ pašventė du romanus: „Taurija“ (1952) ir „Perekopas“ (1957 m.). Dirbdamas Ukrainos rašytojų sąjungos sekretoriumi ir po Stalino mirties toliau šlovino sovietinio žmogaus dvasios kilnumą, slydo kasdieną lakuojamos sovietinės sistemos ledkalnio paviršiumi, nenorėjo matyti tos sistemos vėžinių auglių, bandymų žmogaus esmę pakeisti mankurtiškais besmegeniais „principais“. Jis aktyviai reiškėsi murkdant į sovietinius lagerius ir į tikrą mirtį rašytojus ir visuomenės veikėjus, kokiais buvo Pasternakas, Solženicynas, Sacharovas ir kiti. Kas be ko, valdžios viršūnės, matydamos šuniškai ištikimą savo pagalbininką, teikė jam vietos aukščiausiuose valdžios struktūrose, už „geras“ knygas teikė apdovanojimus.
Oliesis Gončaras mirė 1995 m. liepos mėn. 14 d. o palaidotas Kijeve, Baikovo kapinėse.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Brigantina. - Vilnius : Vaga, 1980. - 264 p.
Ciklonas. - Vilnius : Vaga, 1973. - 267 p.
Žvangutis. - Vilnius, 1965. - 304 p.
Susitikimai su draugais. - Vilnius : Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1952. - 116 p.
