Rašyk
Eilės (73628)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10399)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1126)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Nikolajus Stepanovičius Gumiliovas

Николай Степанович Гумилев

Apie:

Rusijos poetas, vertėjas, kritikas, akmeistinės srovės atstovas. Gimė netoli Peterburgo, laivyno gydytojo šeimoje. Vaikystė prabėgo Carskoje Selo, nuo 1895 m. gyveno Peterburge, o 1900 – 1903 m. – Tbilisyje. Šio miesto laikraštis 1902 m. išspausdino pirmą rašytojo eilėraštį.

N.S. Gumiliovas mokėsi Peterburgo ir Tbilisio gimnazijose. 1903 m. rudenį jo šeima grįžo į Carskoe Selo. Čia sūnus Nikolajus 1906 m. ir gavo gimnazijos baigimo atestatą. Mokyklos direktoriumi buvo poetas I. Anenskis. Manoma, kad tai turėjo didelės reikšmės besiformuojančioms jaunojo poeto pažiūroms. N.S. Gumiliovas dar mokyklos suole susipažino su F. Nyčės filosofija, jam patiko simbolistų poezija.

Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose Konkistadorų kelias (1905 m.), Romantinės gėlės (1908 m.) vyrauja egzotinė tematika. Tuo laiku poetas bendravo su Ana Gorenko (būsimąja poete Ana Achmatova), jie susituokė 1910 m. Pora buvo pažįstama iš Carskoje Selo laikų – 1903 metų. Praėjus trims metams jie išsiskyrė. N.S. Gumiliovas poezijoje vyravo motyvai susiję su vienišo kovotojo įvaizdžiu, kuris savo intelektu tarsi buvo pakilęs virš pilkumoje skęstančios minios.

1906 m. N.S. Gumiliovas išvyko į Paryžių, kur lankė paskaitas Sorbonos universitete. Ten studijavo prancūzų literatūrą, tapybos kūrinius, teatro meną. 1907 m. išleido tris literatūrinio – meninio žurnalo „Sirijus“ („Сириус“) numerius. 1908 m. rašytojas praleido kelionėse po Egiptą. Vėliau keliones po Afrikos žemyną pakartojo 1909, 1910, 1913 m., užrašinėjo liaudies dainas, rinko liaudies meno dirbinius, kitą etnografinę medžiagą.

1908 – 1909 m. N.S. Gumiliovas mokėsi Peterburgo universiteto juridiniame ir istoriniame – filosofiniame fakultetuose. Tais pačiais metais susipažino su V.I. Ivanovu, spausdino savo kūrybą laikraštyje „Kalba“ („Речь“), žurnaluose „Svarstyklės“ („Весы“), „Rusiška mintis“ („Русская мысль“) ir kt. 1910 m. išleido eilėraščių rinkinį Perlai (Жемчуга). N.S. Gumiliovas dalyvavo organizuojant žurnalo „Apolonas“ („Аполлон“) leidimą (1909 m.), kuriame iki pat 1917 m. tvarkė ir redagavo skyrių „Laiškai apie rusišką poeziją“. Šis skyrius atskiru leidiniu pasirodė 1923 m. (po poeto nužudymo), tuomet N.S. Gumiliovas buvo pripažintas talentingu, gerą įžvalgą turėjusiu kritiku. Rusų poetas V. Briusovas apie šį leidinį rašė: „jo vertinimai visada esminiai, jie trumpomis formuluotėmis išryškina visą poeto esmę.“

Norėdamas pasidaryti nepriklausomu nuo V. Ivanovo, 1911 m. N.S. Gumiliovas sukūrė ratelį „Poetų cechas“, į kurį įtraukė A. Achmatovą, S. Gorodeckį, O. Mandelštamą, M. Zenkevičių ir kitus akmeistinės srovės poetus. Jie pareiškė, kad poezijos simbolizmo laikai praėjo ir jie pašaukti tęsti jo tradicijas naujomis formomis. N.S. Gumiliovas 1913 m. paskelbė straipsnį „Simbolizmo palikimas ir akmeizmas“, kuriame siūloma grįžti prie amžino „daiktų pasaulio“. Pirmąja tokiai poezijai atstovaujančia „kregžde“ laikoma N.S. Gumiliovo poema Sūnus paklydėlis, kuri 1912 m. buvo išspausdinta rinkinyje Svetimas dangus (Чужое небо). Kritika pripažino, kad šis kūrinys parašytas labai gerai. Poetas V. Briusovas pažymėjo, kad „gumilioviško“ rašymo reikšmė „pasireiškia tuo, kaip jis kalba, kur kas mažiau svarbu – apie ką jis kalba“. 1916 m. pasirodo N.S. Gumiliovo eilėraščių rinkinys Strėlinė (Колчан), 1917 m. - draminė pasaka Alacho vaikai (Дитя Аллаха) ir draminė poema Gondla (Гондла), iš kurių galima spręsti, kad poetas jau yra gerai įvaldęs rašymo pasakojamuosius pradus.

N.S. Gumiliovas poezijoje išreikštas idėjas stengėsi įgyvendinti savo asmeniniame gyvenime. Jam pasisekdavo įveikti savo silpnybes ir jis didžiuodavosi bei garbindavo pergalės kultą. Pirmo pasaulinio karo pradžioje poetas tapo ulonų pulko savanoriu ir buvo apdovanotas dviem Jurgio kryžiais. Jį traukte traukė pavojai. 1916 m. N.S. Gumiliovą įrašė į ekspedicinį korpusą ir turėjo išsiųsti į Salonikų frontą. Tačiau jis užtruko Paryžiuje, kur bendravo su M. Larionovu, N. Gončarova, prancūzų poetais. 1918 m. N.S. Gumiliovas grįžo į Rusiją. M. Gorkis jį pritraukė prie „Pasaulinės literatūros“ knygų leidybos. Be to, rašytojas skaitė literatūros paskaitas aukštosiose mokyklose, vertė į rusų kalbą anglų ir prancūzų poeziją. 1921 m. išleido geriausią savo kūrinį Ugnies stulpas (Огненный столп), kurį paskyrė antrajai savo žmonai A. Engelgardt.

Kaip teigiama oficialiuose dokumentuose – 1920 m. rudenį N.S. Gumiliovas pažadėjo slaptai susirinkusiems „tagancevo“ sąmokslininkams juos paremti, jei pavyktų sukelti antivalstybinį judėjimą. Dėl to 1921 m. rugpjūčio 3 d. N.S. Gumiliovas buvo areštuotas ir uždarytas į Kronštato tvirtovę. Peterburgo ypatingoji komisija rugpjūčio 24 d. jam skyrė mirties bausmę. Rugpjūčio 25 d. kažkur Peterburgo apylinkėse jis buvo sušaudytas. 1991 m. poeto N.S. Gumiliovo byla buvo panaikinta, nes visa jo kaltė buvo „teisminės troikos“ sufabrikuota ir „išlaužta iš piršto“. Jis buvo nekaltai sušaudytas, kaip ir daugelis Rusijos inteligentų bei kūrybinių darbuotojų.

N.S. Gumiliovas rusiškojoje poezijoje atvertė vadinamojo „vyriškojo romantizmo“ puslapį. Sukūrė savo poetinę tradiciją, kurios pagrindą sudarė asketiškai glaustas poetinių priemonių naudojimas ir ironiškas lyrizmo interpretavimas.

Lietuvių kalba N.S. Gumiliovo rinkinių neišleista, tačiau jo eilėraščių vertimų galima rasti šiuose rinkiniuose:

Rusų meilės lyrika. - Kaunas : Aušra, 2000. - 239 p.
Ji spindi žavesiu slaptu. - Marijampolė : Ramona, 2000 (Kaunas : Spindulys). - 276 p.
Ne laikas eina : iš pasaulio poezijos / vertė Jonas Juškaitis. - Vilnius : Aidai, 2004. - 209 p.



Gimė: 1886-04-03
Mirė: 1921-08-25
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą