Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nikolajus Platonovičius Ogariovas

Николай Платонович Огарев

Apie:

Gimė 1813 m. gruodžio 6 dieną (pagal senąjį kalendorių – lapkričio 24 d.), mirė 1877 m. birželio 12 dieną (pagal senąjį kalendorių – gegužės 31 d.).

Rusų poetas, publicistas, mąstytojas. Gimė Peterburge, turtingo Penzos gubernijos dvarininko šeimoje. Kai rašytojui buvo dveji metai, mirė jo motina. Šeima apsigyveno Penzos gubernijos Staroe Akšenos dvare. Čia prabėgo ankstyvasis Nikolo vaikystės laikotarpis. Jis mokėsi namuose, paskui studijavo kaip laisvas klausytojas Maskvos universitete. Artimai draugavo su tolimu giminaičiu A. Gercenu. Apie jų draugystę buvo kalbama, kad tai yra du vienos ir tos pačios „poemos tomai“.

1831 m. N. Ogariovas paliko universitetą. Už nelegalią veiklą jį išsiuntė pas tėvą į Penzos guberniją. Po dviejų metų jis vėl grįžo į Maskvą. Netrukus (1834 m.) dėl caro policijos intrigų ir dėl slapta skaitomos nelegalios literatūros iš Maskvos. N. Ogariovas buvo išsiųstas į Penzos guberniją. Čia jis daug laiko skyrė savarankiškoms studijoms, intensyviai susirašinėjo su A. Gercenu, kitais draugais. Kūrė savo pažiūrų sistemą į žmogaus ir kosmoso pasaulį ir jo vystymąsi. Susidraugavo su Penzos gubernatoriaus giminaite M. Miloslavska ir vedė ją. Vėlesnis gyvenimas parodė, kad šios vedybos buvo nevykusios, ne kartą N. Ogariovui už jas teko mokėti savo garbe. Jo žmona mokėjo žaviai elgtis, sudominti ir sužavėti pas juos besilankančius svetimus vyrus. Vėliau, patekusi į Peterburgą ir išvykusi su vyru į užsienį, ji ne kartą įsivėlė į skandalingas istorijas. Turtingas vyras jai nuolaidžiavo, net sutiko priimti į savo šeimą su svetimu vyru ištvirkaujant sugyventą kūdikį, nuolat ją šelpė. Tačiau paties N. Ogariovo gyvenimas buvo kartus, išniekintas ir neramus.

1840 metų pabaigoje N. Ogariovas susidraugavo su Penzos gubernijos dvarininkaite Tučkova ir 1850 m. vidury, mirus pirmajai žmonai, ją vedė. 1856 m. Rašytojas visam laikui paliko Rusiją, prisidėjo prie A. Gerceno leidybinės ir kūrybinės veiklos užsienyje. N. Ogariovas Rusijoje turėjo daug žemių ir kaimų. Jo turtas sudarė apie 3,5 mln. To meto Rusijos aukso rublių. Tačiau jis gana lengvabūdiškai išlaisvino valstiečius ir paėmė tik septintadalį minėtos sumos (0,5 mln.). Išlaisvinimo lengvatomis valstiečiai nesugebėjo pasinaudoti, pinigai atiteko apsukriems verslininkams. N. Ogariovo piniginė auka, ekonominiu požiūriu, buvo beprasmė.

N. Ogariovo veikla užsienyje dažnai buvo susijusi su visokiausiais kraštutiniais ir radikaliais sprendimais, kurie nei jo paties, nei A. Gerceno veiklai nepadėjo. Priešingai, apsunkindavo leidybinius reikalus, sumažindavo spaudinių populiarumą. Į gyvenimo pabaigą N. Ogariovas linko į melancholiją, buvo nusiminęs. Tada jis jau buvo iššvaistęs savo didžiulį turtą, sirgo, vis dažniau iškildavo nesutarimai ir su antrąja žmona, kuri pamažu susidraugavo su A.Gercenu. Jis gyveno iš nedidelės pensijos, kurią jam skyrė A. Gercenas, o po pastarojo mirties - A. Gerceno šeima.

N. Ogariovas buvo labai kuklus, viešai nedemonstruodavo savo talentų, labai pasitikėjo savimi, savo pašaukimu. Jis tiesiog hipnotizuodavo kiekvieną, kuris buvo jautrus žmogiškumui ir sielos grožiui. Apie jį nejučia susikurdavo aura, kurią drąsiai buvo  galima pavadinti N. Ogariovo kultu. Ten, kur būdavo N. Ogariovas, žmonių poelgiai darydavosi geresni ir nuoširdesni. Jį daug kas priskyrė žmonių – svajotojų kategorijai, kurie nemoka ir nesugeba savęs varžyti, prisiversti tikslingai ir reguliariai dirbti.

1870 m. mirė A. Gercenas. N. Ogariovas liko dar vienišesnis. Jis nuolat prisimindavo savo tėvynę Rusiją. Prieš mirtį rašė: „Man norėtųsi būti Rusijoje. Iš tikrųjų naują socialinį elementą aš matau ten ir tiktai ten.“ N. Ogariovas mirė 1877 m. gegužės 31 d. (pagal naująjį kalendorių – birželio 12 d.) Anglijos mieste Grinviče. 1966 m. jo palaikai buvo pervežti į Rusiją ir perlaidoti Maskvoje, Novodevičjės kapinėse.

N. Ogariovo poetinis talentas savitas. Jo kūrybos pasaulis betarpiškas, pojūčiai nepaprastai nuoširdūs, tikri, refleksiški. Jo eilės parašytos tarsi dainai ar muzikinei interpretacijai. Jis rašė: „Kaip branginu aš pačią gražiausią akimirką, muzika pripildo mano pasaulį, sklinda garsai kažkokios jėgos genami, sklinda apie mane. Širdis mano veržias su jais, nori nuskristi kažkur, tą minutę išnykti galiu, tą minutę taip lengva numirti.“

N. Ogariovo poezijos posmų nėra daug, bet juose gyva ieškojimų ir praradimų dvasia, švyti ateities viltis ir praradimų liūdesys, kuris būdingas ir tiems laikams, kai poetas buvo gyvas ir kūrė, ir vėlesniems, kai amžinas kūrybos polėkis užvaldo kitus.

Lietuvių kalba šio rašytojo kūrinių nėra išleista.



Gimė: 1813-12-06
Mirė: 1877-06-12
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą