Prozininkas, publicistas, literatūros kritikas, filosofas, mokslininkas Nikolajus Gavrilovičius Černyševskis (Николай Гаврилович Чернышевский) gimė 1828 m. liepos 24 d. Saratove, šventiko šeimoje. Jį mokino tėvas, kuris buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus. 1842 m., būdamas dar tik keturiolikos, N. G. Černyševskis įstojo į Saratovo dvasinę seminariją, kur šalia seminarinių dalykų savarankiškai studijavo istoriją, rusų kalbos gramatiką, kitas kalbas. Jis buvo labai gabus, per tuos metus išmoko net 10 užsienio kalbų. Baigęs dvasinę seminariją 1846 m. įstojo į Peterburgo universiteto filosofijos fakultetą.
Besimokydamas universitete (1846-1850 m.) bandė rašyti pirmus grožinės literatūros kūrinius, čia galutinai susiformavo ir kaip revoliucionierius. Jo pasaulėžiūros ir gyvenimo tikslo pagrindu tapo Rusijos visuomenės revoliuciniai pertvarkymai. N. G. Černyševskis buvo ne vien revoliucinės kovos teoretikas. Jis sąmoningai, dar laisvėje būdamas, ruošėsi kęsti sunkumus, kuriuos, jo manymu, gali tekti patirti besiruošiant revoliucijai bei ją vykdant. Jis rašė: „Aš... matau galutinius žmonijos tikslus ir tapau ryžtingu socialistų partizanu.“
Baigęs universitetą kurį laiką dirbo kadetų korpuse dėstytoju. Netrukus jį paskyrė dirbti į Saratovo gimnaziją. Čia persikėlė 1851 m. pavasarį. Ir jau 1983 m. apie savo mokytojavimą jis rašė: „Čia aš darau tokius dalykus, kurie kvepia katorga...“ Su mokiniais per pamokas N. G. Černyševskis dažnai polemizuodavo apie tai, kad Rusijoje reikia panaikinti baudžiavą, suteikti žmonėms visišką politinę laisvę ir pan.
Saratove rašytojas vedė Olgą Sokratovną Vasiljevą, kurios pažiūros buvo panašios į jo, žmona visiškai pritarė jo kilniems praktiniams darbams ir taip pat įsijungė į revoliucinę veiklą.
1853 m. N. G. Černyševskis persikėlė gyventi į Peterburgą. Iš pradžių bendradarbiavo žurnale Otečestvenije zapiski (Отечественные записки), vėliau – Sovremenike (Современник). Čia susipažino su rusų poetu-demokratu N. Nekrasovu, kuris palankiai atsiliepė apie jaunojo kritiko pažiūras į Rusijos tikrovę, literatūros procesus, įvertino jo samprotavimų tvirtumą ir pagrįstumą. Žurnale vienas po kito buvo išspausdinti N. G. Černyševskio straipsniai. Tuo pačiu metu kritikas ruošė disertaciją magistro moksliniam laipsniui įgyti.
Disertacijoje Estetiniai meno santykiai su tikrove nagrinėjo grožio, humoro, satyros ir kt. literatūrines-estetines kategorijas ir konkrečiais pavyzdžiais įrodė jų prigimtį ir išanalizavo raiškos formas. Universitete jo darbas buvo įvertintas kaip visiškai naujas, revoliucinis ir vargu ar Rusijos visuomenei priimtinas ir pageidautinas. Disertacija buvo gera, tačiau net pusketvirtų metų buvo nepripažinta.
Dirbdamas žurnaluose N. G. Černyševskis tapo žinomas ir populiarus. Susibūrė rimtų gerbėjų ratas, kurie jį vadino „radikaliojo orkestro vadovu“. 1859 m. jis nuvyko į Londoną, susitinko ten su A. Gercenu, užmezgė ryšius su Rusijos emigrantais. Caro policijos 3 skyriuje buvo jau susikaupę nemažai pranešimų ir įrodymų apie jo anticarinę veiklą.
1860 m. Rusijoje sustiprėjo politinės kovos. N. G. Černyševskis ėmėsi vadovauti revoliuciniams demokratams kovoje už visišką savo krašto žmonių išlaisvinimą. Jis nepripažino oficialiosios baudžiavos panaikinimo reformos Rusijoje (1861 m.) ir aiškino, kad tikrą laisvę galima išsikovoti tik sukilus Rusijos valstiečiams ir nuvertus caro valdžią. Artimiausiu jo pagalbininku tapo N. Dobroliubovas, kuris ėmėsi vadovauti žurnalo kritikos skyriui, o N. G. Černyševskis perėjo prie politinių ir filosofinių temų.
Nors N. G. Černyševskis daugelį savo revoliucinių darbų ir visą politinę veiklą sumaniai slėpė nuo caro policijos, šnipų ir kitų persekiotojų, tačiau jis buvo iš visų pusių apsuptas priešų, tad neišvengė tiesioginio susidūrimo su jais. Cenzoriams pakliuvo A. Gerceno laiškas, kurį jis parašė Serno-Soluvjovičiui, N. G. Černyševskio bendražygiui, ir šis atvirai buvo demaskuotas. Laiške buvo pažymėta, kad N. G. Černyševskis yra pasiruošęs užsieny įsteigti Sovremeniko redakciją ir ten leisti necenzūruojamą žurnalą.
1862 m. liepos 7 d. N. G. Černyševskį areštavo ir uždarė į Petropavlovsko tvirtovę (Peterburge). Tardymas truko pusantrų metų. Suimtas rašytojas protestavo, vykdė bado akciją. Kalėdamas tvirtovės kameroje jis tęsė savo darbus. Čia 1863 m. parašė romaną Ką daryti (Что делать?), 1864 m. pradėjo, bet nespėjo užbaigti apysakos Alferjevas (Алферьев), parašė dar keletą apsakymų, į rusų kalbą išvertė literatūrinių ir istorinių veikalų.
1864 m. gegužės 19 d. Mitinsko aikštėje įvyko ceremonija, per kurią N. G. Černyševskį viešai nuteisė kaip Rusijos pilietį (virš galvos, jį parklupdę, perlaužė špagą). Taip buvo siekta jį paniekinti ir pasmerkti visuomenės akyse. Tačiau caro valdininkams šis farsas nepasisekė. Paniekinimas pavirto N. G. Černyševskio išaukštinimu ir išpopuliarinimu. Ypač jį palaikė ir jo veiklai pritarė jaunieji Rusijos revoliucionieriai.
Po to N. G. Černyševskį septyneriems metams ištrėmė į Sibiro katorgą. Jis pateko į Kadainsko kasyklų Aleksandrovsko fabriką. Pasibaigus tremčiai, jį persiuntė į Viliuiską, kur jis išgyveno 12 metų. Nors revoliucionieriaus gyvenimas čia buvo nepaprastai vargingas ir sunkus, jis atsisakė rašyti carui pasigailėjimo prašymą. N. G. Černyševskis tik šaipėsi iš caro valdininkų: „...mane ištrėmė tik dėl to, kad mano galva ir galva žandarų šefo Šuvalovo kitaip atrodo. Tai ar dėl to galima prašyti pasigailėjimo?“ Katorgoje revoliucionierius parašė romaną Prologas (Пролог), kuris 1877 m. buvo išleistas Londone.
Tik 1883 m. caras pasigailėjo senyvo rašytojo ir leido jam persikelti į Astrachanę. Pasikeitus klimatui, labai pablogėjo rašytojo sveikata, bet jis nepasidavė ir toliau rašė straipsnius, vertė tekstus. 1889 m. rašytojui leido grįžti į gimtąjį miestą Saratovą.. Nepraėjus nė pusei metų, spalio 29 d., N. G. Černyševskis mirė. Jis palaidotas Saratove.
N. G. Černyševskio kūryba, kaip ir visas jo gyvenimas, dvelkia revoliuciniu patosu ir yra skirta Rusijos žmonių išlaisvinimui. Kita vertus, carizmo ir rašytojo pažiūrų santykis buvo niekaip nesudarinami ir bekompromisiai. O juk tai buvo talentingas rašytojas, visapusiškai išsilavinęs mokslininkas, galėjęs savo kraštui padaryti daug gero. Jo talentas, kūrybinis potencialas ir jėgos nutekėjo į šaltus carizmo požemius, o jis liko taip ir nesukūręs tų iškilių darbų, kuriuos galėjo sukurti.
Bibliografija:
Kas daryti? : [romanas] / Černyševskis Nikolajus Gavrilovičius ; iš rusų k. vertė A. Dambrauskas. – Vilnius : Vaga, 1976. – 426 p.
