Apie:
Rusų literatūros kritikas, publicistas, poetas. Gimė Nižny Novgorode. Tėvas – šventikas, gyveno pasiturinčiai, mėgo statyti namus. Kai kas nors jam nesisekdavo, šeimoje būdavo piktas. Sūnus Nikolajus su rūsčiu tėvu beveik nebendravo, jis bendraudavo tik su nuoširdžia, gerą linkinčia motina. Iš motinos Nikolajus paveldėjo dvasinio pasaulio turtingumą, pagarbą grožiui. Vaikystėje Nikolajus buvo labai prisirišęs prie motinos. Kai ji mirė, sūnus pasijuto vienišas, jį užgulė didžiausia neviltis. Nikolajus buvo nepaprastai gabus. Trijų metų jis jau mintinai mokėjo ir deklamavo Krylovo pasakėčias. Kai suėjo aštuoneri metai, jam buvo pasamdytas mokytojas – filosofas M.A. Kostrovas, kuris jį išmokė filosofiškai žvelgti į supantį pasaulį, literatūrinius reiškinius. Vienuolikmetis Nikolajus buvo atiduotascį dvasinės mokyklos vyresnę klasę. Jis visus stebino mąstymo originalumu ir žiniomis. Buvo užsidaręs, tarsi užguitas, nežaisdavo su draugais, visą laiką skaitė knygas. Po metų buvo perkeltas į seminariją, kur parašė pirmuosius savo straipsnius. Kai seminarijos mokytojai N.A. Dobroliubovui duodavo filosofinio pobūdžio namų darbus, jis prirašydavo 30, o kartais - 100 puslapių. Jis buvo nuoširdžiai atsidavęs tikėjimui, laikėsi seminarijos gyvenimo taisyklių.
N.A. Dobroliubovo prigimtis buvo sudėtinga. Joje puikiausiai tiko nepaprastas sielos švelnumas, neišsenkanti galia mylėti ir „beširdis satyrikas“, nihilistas, visokių iliuzijų griovėjas. Jį daug kas vadino turgeneviškuoju Bazarovu. Černyševskis rašė: N.A. Dobroliubovas kaip nuoširdus ir mąstantis žmogus subrendo labai anksti. Būdamas keturiolikos N.A. Dobroliubovas pradėjo bendradarbiauti su redakcijomis, teikė joms Horacijaus vertimus. Po metų pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame nuosekliai aprašė ir kritiškai įvertino savo polinkius, norus, darbą.
1853 m. rašytojas baigė seminariją, norėjo stoti į Kazanės universitetą, bet dėl lėšų stygiaus teko vykti į Peterburgą ir stoti į dvasininkų Akademiją. Tačiau atvykęs persigalvojo ir įstojo į pedagoginį institutą, nes čia visai nereikėjo mokėti už mokslą ir buvo galima įgyti humanitarinį išsilavinimą. Įstojęs jis atsidavė studijoms, susirado gerų draugų, pradėjo dar labiau neapkęsti formalizmo, valdininkiško požiūrio į pasaulį. Dėl to jis nesutarė su instituto direktoriumi Davidovu ir visus 4 metus su juo slaptai kovojo.
Institute rašytojas buvo opozicinio studentų būrelio vadovas, 1855 m. išleido nelegalų ranka rašytą laikraštį „Nuogirdos“. 1856 m. susipažino su Černyševskiu, ir Nekrasovu, pradėjo bendradarbiauti jų tvarkomame žurnale „Sovremenik“. Nuo 1857 m. N.A. Dobroliubovas, nors ir neviešai, bet jau buvo artimas literatūrinio – visuomeninio žurnalo „Sovremenik“ bendradarbis. Tuomet jis savo gyvenimą pašventė literatūrai. Per mėnesį vidutiniškai parašydavo straipsnių, kurie sudarydavo nemažiau keturių spaudos lankų. Greitai jis tapo kritikos – bibliografijos skyriaus redaktoriumi. 1859 – 1861 m. rašytojas sudarinėjo, redagavo ir rašė satyriniam žurnalo priedui „Švilpukas“. Čia išspausdinta daug jo feljetonų, eilėraštinių parodijų. Kartu jis parašė nemažai straipsnių pedagogikos klausimais, kuriuos spausdino žurnale „Žurnalas auklėjimui“.
Net dirbant žurnalo redakcijoje, dar nebuvo pasibaigusios paskalų lygio intrigos su instituto direktoriu Davidovu ir dėl to N.A. Dobroliubovas jautė didelę moralinę nuoskaudą. Daugelis gerų rašytojo draugų pradėjo jo vengti, nebedraugavo. Būsimas kritikas pasijuto nepaprastai vienišas. Tuo laiku numirė abu tėvai ir paliko jam prižiūrėti septynis brolius ir seseris. Netrukus iš jų mirė brolis, sesuo, dvi artimos tetos. N.A. Dobroliubovą apėmė didelė baimė, todėl kartais jis nebegalėdavo atplėšti ir skaityti iš Nižnio atėjusių laiškų. Dėl savo jaunesnių brolių ir seserų jis atsisakė savo palikimo dalies ir atvykęs į Peterburgą stengėsi daugiau dirbti, kad nors kiek galėtų jiems padėti. Tuo būdu, nepilnametis jaunuolis tapo svarbiausia šeimos pragyvenimo atrama. 1858 m. dvi jaunesnes seseris pasisekė ištekinti, o du mažesnius brolius pasiėmė su savimi, nuoširdžiai rūpinosi jų gerove ir auklėjimu. N.A. Dobroliubovas ne kartą materialiai paremdavo ne tik savo artimus, bet ir tolimesnius giminaičius. N.A. Dobroliubovas buvo be galo jautrios sielos žmogus ir negalėdavo lengvabūdiškai bendrauti su žmonėmis, visada kitam atsiduodavo visa širdimi. Dėl šios priežasties bendravimas su merginomis jo širdy palikdavo neišdildomus pėdsakus, jam rodydavosi, kad jis pats elgėsi ne taip, kaip reikėjo, jausdavosi tarsi nusikaltęs prieš jas.
Įtemptas žurnalistinis darbas, nepaprastas žmogiškasis jautrumas, buitiniai rūpesčiai, nesutvarkyti šeimos reikalai, rengiamos smulkios intrigėlės nepaprastai greitai iščiulpė gyvybines rašytojo jėgas ir energiją. 1860 m jis susirgo plaučių tuberkulioze. Draugų paragintas išvyko į Vakarų Europą, gydėsi Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Italijoje, tačiau ligos įveikti nepavyko. 1861 m. liepos mėnesį grįžo į Peterburgą, kur tų pačių metų lapkričio 29 d. mirė. Palaidotas Peterburgo Volkovo Kapinėse šalia V.G. Belinskio kapo.
N.A. Dobroliubovas buvo talentingas rašytojas. Jo kritiniai straipsniai ne tik gerai įžvelgia tą ekonominę ir buitinę aplinką, kurioje formavosi vienas ar kitas literatūrinis herojus, bet teksto dėstymą taip pateikia, kad rodosi skaitai naują, poetiškai parašytą literatūrinį kūrinį ir visiškai negalėtum pasakyti, kad tai yra kritikos straipsnis. Kritikas parašė ir straipsnių, kuriuose gvildeno pedagogikos, istorijos, etnografijos, filosofijos klausimus. Jo pažiūros buvo materialistinės, žavėjosi Fojerbachu, Hėgeliu, kitais Vakarų Europos filosofais.
Rezonansiniais straipsniais laikytini šie: „Kas yra oblomoviškumas?“, „Tamsos karalystė“, „Šviesos spindulys tamsos karalystėje“, „Robertas Ouenas ir jo visuomeninių reformų bandymai“ ir kt.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Rinktiniai raštai. - Kaunas : Valst. grož. lit. l-kla, 1948. - 474 p.
Literatūros kritika. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. - 436 p.
