Rašyk
Eilės (75384)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10635)
Vaikams (2540)
Slam (50)
English (1161)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Michailas Michailovičius Zoščenka

Михаил Михайлович Зощенко

Apie:

Rusijos prozininkas, dramaturgas, vertėjas. Gimė Peterburge, daugiavaikėje nusigyvenusio dvarininko šeimoje. Tėvas – menininkas, iš Italijos atvykusio architekto palikuonis. Motina – jaunystėje buvo artistė, rašė apsakymus.

1913 m., baigęs gimnaziją, Michailas įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti teisės. Po metų buvo pašalintas, nes neturėjo lėšų užmokėti už mokslą. Dirbo Kaukazo geležinkelio kontrolieriumi. Per Pirmą pasaulinį karą tarnavo kariuomenėje. Jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, karo metu rašytojas buvo sužeistas, apnuodytas dujomis, gavo keturis ordinus. Kai valdžią paėmė Laikinoji vyriausybė, M. Zoščenka dirbo Peterburgo pašto komendantu, paskui -Archangelsko miesto draugovės adjutantu. Po spalio perversmo tarnavo raudonųjų kariuomenėje. Pablogėjus sveikatai 1919 m. pradžioje demobilizuotas. Nuo 1918 iki 1921 m. dirbo milicininku, apskaitininku, batsiuviu, paukštininkystės inspektoriumi, pasienio apsaugos telefonistu, kriminalinės paieškos agentu, teismo sekretoriumi.

M. Zoščenka niekur neskelbė savo kūrinių, kuriuos parašė 1915 – 1919 metais. Galvojo rašyti literatūrinę – kritinę knygą Persilaužimas, kurios juodraštyje liko A. Bloko, V. Majakovskio veiklos aprašai. Rasta ir tuo laiku rašytų apsakymų bei novelių. Jau pastaruosiuose kūriniuose ryškėjo savitas M. Zoščenkos kūrybos stilius, kuriam būdinga savita literatūrinė stilizacija, reiškinių parodijavimas, satyrinis dėstymo atspalvis. Pats rašytojas apie savo literatūrinį stilių rašė: „aš rašiau ne dėl to, kad pajuokinti, tai nepriklauso nuo manęs, tokia mano rašymo ypatybė“.

M. Zoščenko dirbo nepaprastai produktyviai: per 10 metų (1920 – 1930) jis parašė kūrinių, kurių užteko 6 tomų Rinktiniams raštams. Jo kūriniai susilaukė nepaprasto pasisekimo, M. Zoščenko apsakymai buvo dažnai skaitomi estradinėse scenose. Pirma knyga rašytojo knyga buvo išleista 1922 metais pavadinimu Nazaro Iljičiaus pono Sinebriukovo apsakymai. Knygoje vaizduojama 1914 – 1920 metų Rusija. Jos veikėjai aptaria karo ir spalio perversmo padarytą žalą Rusijai, kuri tapo „žūties vieta“, kurioje išardomos šeimos, miršta vaikai, draskomas valstiečio ūkis, žmonės sodinami į kalėjimus. Knygos stilistika aiškiai susieta su to laiko kalbos žargonu, revoliuciniais naujadarais. 1920 m. daugelis laikraščių noriai spausdino rašytojo feljetonus ir apsakymus. Viena po kitos išeina M. Zoščenko knygos: Raznotik (Разнотык; 1923 m.), Aristokratė (Аристократка), Linksmas gyvenimas (Веселая жизнь; 1924 m.), Beždžioniška kalba (Обезьяний язык;  1925 m.), Gerbiami piliečiai (Уважаемые граждане; 1926 m.), Iš ko juokiatės? (Над кем смеетесь?; 1928 m.), Atlikę žmonės (Лишние люди; 1930 m.) ir kt. Jo kūrinius pamėgo skaitytojai, juos gerai vertino visi tuometiniai kritikai ir rašytojai. Svarbiausias M. Zoščenkos kūrinių veikėjas – „mažasis žmogus“. Jis atspindėjo žmogišką gailestį, pagarbą, ištikimybę, pasiryžimą, tikėjimą savo gyvenimo idealais. Jis taip pat niekino tuščiagarbiškumą, išdavystę, nusižeminimą, pataikavimą.

Nepo ir stalinizmo siautėjimo metais, rašytojas buvo nuolat puolamas. Tačiau jis, kaip komunistai – raudonąją vėliavą, laikė aukštai iškėlęs savo aštrios satyros vėliavą ir buvo įsitikinęs, kad ji visuomenei yra reikalinga ir netgi būtina. Jo žodžio nenutildė nei nekorektiški kritikai, kurie autorių tapatino su jo vaizduojamais veikėjais, nei grasinimai, kurie buvo reiškiami komunistų organizuojamuose visuomenės susirinkimuose ir vėliau aprašomi straipsniuose („Michailo Zoščenkos veidas ir kaukė“).

1929 m. rašytojas M. Zoščenka paruošė knygą Laiškai rašytojui, kurioje panaudojo gautų laiškų medžiagą ir išryškino satyros reikšmę visuomenei, parodė tuos, kurie jos visuomenėje nusipelno ir t.t. Šią knygą M. Zoščenko pavadino pačia „įdomiausia dokumentine knyga“, kurią jis kada nors parašė ar parašys.

Nuo 1930 m. rašytojas kūrė noveles, feljetonus, publicistinius straipsnius, dramas, istorines apysakas, apsakymus vaikams. Išbandė naujus literatūrinės stilistikos elementus. 1933 m. pasirodė nauja M. Zoščenko knyga Sugražinta jaunystė, kurioje jis, pasirėmęs medicina, psichologija ir kt., sukūrė žmogaus ryšių su išoriniu pasauliu koncepciją ir tvirtino, kad žmogaus „gyvenimas turi būti kuriamas jo paties rankomis“.

1934 – 1935 m. M. Zoščenka parašė Mėlynąją knygą, kurią sudarė penkios dalys: Pinigai, Meilė, Klasta, Nesėkmės, Nuostabūs įvykiai. Šioje knygoje pateikiami apsakymai, samprotavimai, autorinės sentencijos, moralai. Knygos medžiaga glaudžiai susieta su socialiniais kultūriniais visuomenės vystymosi aspektais. 1933 – 1934 m. M. Zoščenka be trumpų apsakymų parašė daug feljetonų, kuriuos spausdino žurnalai „Krokodilas“, „Zvezda“, „Leningrad“. 1934 m. rašytojas pabuvojo „Belamorkanalo“ statybose ir atidavė duoklę „socializmui“, beveik prievarta parašė knygą Vieno gyvenimo istorija, kurioje „seno sukirpimo“ žmogus – nusikaltėlis perauklėjamas į naują – sovietinį žmogų.

Ketvirtajame dešimtmetyje M. Zoščenka parašė apsakymą Talismanas, kuriame vykusiai pratęsia A.S. Puškino Bielkino apysakas. Kartu parašė apysakas Juodas princas, Atkirtis, Kerenskis, Tarasas Ševčenka ir kitus kūrinius. Tuo laiku buvo parašytos komedijos: Gerbiamas draugas (1930 m.), Vestuvės (1933 m.), Nusikaltimas ir bausmė (1935 m.), Burinis lagaminas (1937 m.).

Paskutinis rašytojo gyvenimo periodas (1940 – 1950 m.) dvelkė neviltimi ir tragizmu. 1941 m. M. Zoščenka kartu su E. Švarcu parašė pjesę Po Berlyno liepomis, kurioje liaupsinama sovietinė tvarka ir greita pergalė prieš Vokietiją. 1941 – 1943 m. rašytojas gyveno Alma – Atoje, rašė kūrinius antifašistine tematika, kalbėdavo per radiją, kūrė kino scenarijų, rašė apsakymus apie partizanus. Grįžęs į Maskvą (1943 m.) dirbo „Krokodilo“ redakcijoje, toliau rašė apysaką Prieš saulėtekį. Šią apysaką rašytojas kūrė visą dešimtmetį. Jame tarsi atvirkštine eiga pateikė Nekrasovo, L. Tolstojaus, Saltykovo – Ščedrino, Andrejevo, Mopasano, Po, Flobero, Bloko, Jesenino, Gorkio gyvenimo epizodų, įpynė juos į XX amžiaus pradžios įvykius. Kūrinį užbaigė himnu protui, kuris turi nugalėti kančias, senatvę ir net mirtį. Oficialioji spauda knygą smarkiai kritikavo, paskutiniai jos skyriai Rusijoje buvo išspausdinti tik praėjus 30 metų po jos parašymo.

Nors M. Zoščenka 1939 m. buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, tačiau visą laiką buvo kritikuojamas. To puolimo apogėjus – 1946 m. rugpjūčio 14 d. centro komiteto nutarimas dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“, kuriame Ždanovas, kaip paskutinis nemokša, „aštriai“ ir nepagrįstai sukritikavo kai kuriuos M. Zoščenkos kūrinius. Žymus rašytojas iš karto buvo pašalintas iš rašytojų sąjungos, jo kūrinių niekas nespausdino. Tais metais jis gyveno sunkiai, tenkinosi uždarbiu, kurį gaudavo vertėjaudamas. 1953 m. M. Zoščenką vėl priėmė į rašytojų sąjungą. 1954 m. rašytojas susitiko su Anglijos studentais ir savo 1946 m. diskriminaciją. įvardijo kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Prasidėjo naujas rašytojo persekiojimo etapas. Jo paveiktas rašytojas Zoščenka Michailas Michailovičius 1958 07 22 mirė. Komunistų partijos šulai Leningrade rašytojo neleido laidoti. Jo amžino poilsio vieta – Sestroreckas.

Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Žydroji knyga / iš rusų k. vertė A. Marcinkevičius. -  Vilnius : Vaga, 1991. - 316 p.
Visų svarbiausia : apsakymai / iš rusų k. vertė Vytautas Vitkūnas. - Vilnius : Vyturys, 1986. - 23 p.
Pasakojimai apie Leniną / iš rusų k. vertė V. Sirijos Gira. - Vilnius : Vaga, 1971. - 64 p.
Satyrinės novelės : rinktinė / iš rusų k. vertė Jonas Valaitis. - Chicagos lietuvių literatūros d-ja, 1962. - 199 p.
Paskutinis nemalonumas : feljetonai / iš rusų k. vertė A. Marcinkevičius. - Vilnius, 1964. - 239 p.
Paskutinis ponas : humoristika. - Kaunas, 1940. - 264 p.



Gimė: 1894-07-29
Mirė: 1958-07-22
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą