Merė Volstonkraft - rašytoja ir kovotoja už moterų teises, kurią daugelyje žinynų galima rasti pagal jos santuokinę Godvin pavardę, gimė 1759 metais balandžio 17 dieną Londono priemiestyje. Ji šeimoje buvo antras vaikas iš šešių. Galimybė lankyti mokyklą Merė Volstonkraft turėjo tik kelis metus, o žinių daugiausiai sėmėsi iš knygų. Ji anksti tapo savarankiška; kad užsidirbtų pragyvenimui, dirbo pagyvenusių damų kompanione ir guvernante.
Būdama 24 metų su savo seserimi Eliza ir drauge Fani Blad įsteigė mokyklą. Kai po dviejų metų dėl finansinių sunkumų mokyklą teko uždaryti, Merė Volstonkraft įgytą patirtį išdėstė mergaičių auklėjimui skirtoje knygoje. Joje ji reikalavo pagerinti moterų švietimo padėtį. Po metų pasirodė pirmasis jos romanas "Merė". Tai buvo literatūrinės Merės Volstonkraft pirmosios knygos temos interpretacija.
Vėliau ji išvyko į Londoną, ten dirbo recenzente Džozefo Džonsono leidykloje ir parašė dar vieną pedagoginę knygą, pavadintą "Tikros istorijos apie tikrą gyvenimą". Joje Merė Volstonkraft savo auklėjimo idealus perteikė pamokomų istorijų, kurias pasakoja guvernante dirbanti mergina, forma. Netrukus po veikalo "Žmogaus teisių gynimas" pasirodė garsiausias jos darbas -aistringas "Moterų teisių gynimas". Išleidusi šią, ją išgarsinusią, knygą, būdama 33 metų nuvyko į Paryžių iš arti pažiūrėti, kas yra revoliucija; Merė Volstonkraft parašė mokslinį traktatą "Istorinis ir moralinis požiūris į Prancūzijos revoliucijos ištakas ir eigą". Paryžiuje ji įsimylėjo amerikietį Džilbertą Imlį, kuris netrukus po jų dukters Fani gimimo ją paliko.
Merė Volstonkraft prieš galutinai grįždama į Londoną buvo nuvykusi į Skandinaviją; šią kelionę pavaizdavo vėliau daug kartų skaitytame pranešime. 1797 metais ištekėjo už rašytojo Viljamo Godvino. Po pirmosios savo dukters Merės gimimo ji išgyveno tik kelias dienas. Mirė 1797 rugsėjo 10 dieną. Po žmonos mirties Viljamas Godvinas išleido keturis Merės Volstonkraft raštų tomus ir parašė jos biografiją. Iki XX a. amžiaus vidurio ji buvo niekinama.
Maištingi Merės Volstonkraft kūriniai ir to meto požiūriu smerktinas gyvenimo būdas buvo vertinamas kaip iššūkis moteriškosioms dorybėms. Tik XX a. amžiaus antrojoje pusėje kilus moterų judėjimui buvo iškeltas jos kaip moterų judėjimo pradininkės vaidmuo.
