Zinaida Nagytė-Katiliškienė savo kūrinius publikavo Liūnės Sutemos slapyvardžiu, kuris puikiai apibūdina atšiaurų jos eilėraščių gamtovaizdį. Brolis – poetas Henrikas Nagys, vyras – prozos meistras Marius Katiliškis.
Poetė gimė Mažeikiuose. Tėvas dirbo geležinkeliečiu, tad Nagių giminės atžalos vaikystę praleido kilnodamiesi iš vieno miesto į kitą, neprisirišdami prie vieno gamtovaizdžio, nesusikurdami mitinės vaikystės šalies.
Sutemos motina latvė, senelė vokietė – abi buvo puikios savo gimtųjų kraštų „kultūros ambasadorės“, skatino domėtis įvairiakalbe literatūra. Brolis, anksti įgijęs kompetentingo literatūros vertintojo ir savito poeto reputaciją, Antrojo pasaulinio karo metais rašė straipsnius apie modernistinius vokiečių poetus. Linkęs prisiimti žemininkų-lankininkų kartos lyderio vaidmenį, ankstyvuosius sesers poetinius bandymus Nagys vertino globėjiškai, neretai ją padrąsindavo.1941 m. Liūnė Sutema pradėjo rašyti, paskatinta brolio poeto Henriko Nagio. Kūryboje istorinė savimonė atsiskleidžia per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį.
Kūrybą spausdino JAV lietuvių žurnale „Metmenys“, laikraštyje „Naujienos“, savaitraščiuose „Nepriklausoma Lietuva“, „Dirva“ ir kt. Be savo kūrybos, poetė dar vertė poeziją iš vokiečių ir latvių kalbų.
1944 m. vasarą kartu su didžiąja karo pabėgėlių banga Nagių šeima pasitraukė iš Lietuvos. Kūrybingai paauglei atsivėrė anksčiau tik iš knygų pažinta Europa su dar nematytais peizažais. Insbruko ir Freiburgo universitetuose ji pasinėrė į meno istorijos, vokiečių literatūros ir filosofijos studijas. Freiburge pradedančioji poetė sutiko tuo metu jau žinomą rašytoją Marių Katiliškį, tarp jų užsimezgė abipusė simpatija, peraugusi į meilę. Zina Nagytė ištekėjo už Katiliškio jau 1949 m. pabaigoje Čikagoje.
Patyrusi daug likimo smūgių ir netekčių, Sutema užsidarė savo bedžiaugsmiame pasaulyje – šią izoliaciją lėmė ir sunki sūnaus liga, būtinybė jį nuolat slaugyti. Visus tuos metus ji nesikratė įsipareigojimų išeivių bendruomenei – 20 metų mokytojavo lituanistinėje mokykloje, dirbo slaugos namuose, dalyvavo Čikagos kultūriniame gyvenime. Vis dėlto kitaip nei daugelis išeivių ji vengė kelionės į vaikystės žemę, nesugrįžo į ją net trumpam paviešėti ir po Nepriklausomybės paskelbimo. Sužinojusi, kad sulaukė pagerbimo Nacionaline kultūros ir meno premija, 2006 m. apsisprendė nepalikti savo namų Lemonte pasiteisindama, kad neturi kelionei reikalingų dokumentų, tik prieškariu išduotą Lietuvos pasą. Sentimentali kelionė į tėviškę įmanoma tik poetinėje vaizduotėje.
Žodis – paskutinis savasties pavidalas, vienintelė nuosavybė, liekanti išeiviui.
Poetė mirė 2013 m. sausio 17 d. Lemonte, JAV.
Bibliografija:
Tebūnie tarytum pasakoj, 1955 m.
Nebėra nieko svetimo, 1962 m.
Bevardė šalis, 1966 m.
Badmetis, 1972 m.
Vendeta, 1981 m.
Poezijos rinktinė, 1992 m.
Graffiti, 1993 m.
Poezija / Algimantas Mackus, Liūnė Sutema (sud. Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2005. – 73 p.
Tebūnie: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 46 p.
Sugrįžau: poezijos rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 267 p.
Įvertinimai:
1975 m. Vinco Krėvės literatūros premija už poezijos knygą „Badmetis“ (JAV);
1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premija už „Vendetą“ (JAV);
2007 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie…“ (įteikta 2008-02-17 Lemonte);
