Žymus 16 amžiaus italų poetas gimė 1474 rugsėjo 8 dieną, buvusioje Ferarų hercogystėje, Redžo–nel–Emilija miestelyje. Jo tėvas, senos dvarininkų šakos atstovas – Nikolas del–Ariosti – buvo tvirtovės komendantas. Sūnus mokėsi Ferarų mokykloje, paskui, tėvui pageidaujant, ėmėsi juridinių mokslų. Jį nuo vaikystės traukė poetinė kūryba, dėl to, kai jam sukako 22 metai, tėvas leido pačiam pasirinkti norimą specialybę. Būdamas 15 metų poetas išvyko į Romą ir pradėjo studijuoti senąsias kalbas ir gražbylystės meną. Netrukus jis nustebino savo mokytojus keliolika lotyniškų eilėraščių ir keliomis dramomis. Kai Liudvikas sukūrė eilėraštį „Carmen Epitha Jamium“, skirtą hercogo Alfonso vestuvėms, jį pripažino ir vertino dvaro diduomenė, o hercogo brolis kardinolas Ipolitas d`Este 1503 m. paėmė jį savo globon.
1500 m. mirė poeto tėvas ir visi šeimos reikalai užgulė Ariosto pečius. Tuo metu jis jau tarnavo pas kardinolą d`Este, kur ėjo diplomato pareigas. Ferarai tuo metu sprendė daug problemų, iškilusių su Romos popiežiumi Julijonu II. Kai 1510 m. poetas nuvyko į Romą, popiežius įsakė jį įmesti į Tibrą ir nuskandinti, bet Ariostui pasisekė iš Romos pabėgti ir išvengti tokio likimo.
1513 m. Poetas sutinko vedusią moterį Aleksandrą Benuči ir įsimylėjo. Jos vyrui mirus, jie susituokė slaptai, nes Liudvikas bijojo prarasti privilegijas.
1505 – 1515 m. jis parašė eiliuotą kūrinį „Padūkęs Rolandas“ („Orlando Furioso“), kuris susidėjo iš 46 dainų. 1517 m. susiginčijo su kardinolu ir perėjo hercogo Alfonso globon. 1521 m. jį siuntė komisaru į Garfanjaną kovoti su plėšikais. Tai buvo viena sunkiausių užduočių jo gyvenime, tačiau galiausiai jam pavyko ir po 3 metų grįžo į Ferarą, kur buvo pavesta prižiūrėti naujo teatro statybą. Tuo pat metu Ariosto buvo pripažintas pačiu didžiausiu visų laikų Italijos poetu. Jis praturtėjo ir Mirazole gatvėje nusipirko namą su sodu, kurie išliko iki šių dienų. Tuo metu jis ėmėsi rašyti eiliuotas satyras, komedijas ir toliau redagavo savo didįjį eiliuotą veikalą, kuris jam dar gyvam tebesant buvo išleistas net 17 kartų.
Mirė Ariosto Liudvikas 1533 m., palaidotas Ferari švento Benedikto vienuolyno teritorijoje. Po 40 metų dvarininkas Augustinas Mosti pastatė poetui gražų antkapinį paminklą.
„Padūkęs Rolandas“ gali pasirodyti nerišlus ir supainiotas kūrinys, bet taip nėra, nes siužetą diktuoja aplinkybės ir atitinkama Ronaldo „paieškų“ įtampa. Poemos centrinė figūra pasaulinė gražuolė. Rolando iliuzijos tokios aukštos, tikros ir nepakeičiamos, kad sužinojęs apie gražuolės neištikimybę, jis išeina iš proto.
