Apie:
Rusų poetas. Gimė Vladimiro gubernijoje netoli Gumnišči kaimo 1867 m. birželio mėn. 15 d. kilmingoje šeimoje, kurios šaknys siekia totorių kunigaikščius. Dabar ši dvarininkų šeima turtus buvo praradusi. Jo tėvas zemstvos darbuotojas, mėgo medžioti. Motina rašinėjo vietiniam laikraščiui, ruošė literatūrinius vakarus, vaidino. Sūnų auklėjo motina, įskiepijo meilę muzikai, literatūrai. 1876 – 1884 m. mokėsi Šujos gimnazijoje ir buvo pašalintas už ryšius su revoliucionieriais. Tad teko gimnaziją baigti Vladimire (1886). Po to mokėsi Maskvos universiteto juridiniam fakultete. Netrukus už dalyvavimą studentų riaušėse buvo metams pašalintas. 1888 grįžo, mokėsi, vėl metė, bet jau pats. Po metų įstojo į Jaroslavlio Demidovo juridinį liciejų ir vėl metė. Po truputį pradeda traukti literatūrinis darbas. 1890 m., po išsiskyrimo su žmona, iššoko pro langą, bandė nusižudyti, po to ilgai gydėsi. Tada pradėjo labai branginti savo ir kitų gyvenimą. Išėjo pirmas eilėraščių rinkinys „Eilėraščių rinktinė“ (Сборник стихотворений, 1890), kurio visuomenė nepastebėjo. Tada pradėjo versti į rusų kalbą Ibseną, Bergsoną, Baironą, Šeli, kitus. Sekėsi gerai, susipažįsta su kunigaikščiu A. Urusovu, kuris padeda poetui suvokti gyvenime savo vietą. Kunigaikštis padėjo K. Balmontui išleisti dvi vertimų knygas. Nuo 1890 m. prasideda poeto pripažinimas. Jam rusų simbolistų poezijoje priklausė ypatinga vieta. Išleido tris simbolistinių eilių knygas: „Po šiaurės dangumi“ (Под северным небом, 1884), „Begalybėje“ (В безбрежности, 1895), „Tyla“ (Тишина, 1898) ir paaiškinimus „Elementarūs simbolistinės poezijos žodžiai“ (Элементарные слова о символической поэзии", 1900). Šie darbai rašytoją darė vis populiaresnį visuomenės akyse. Vėliau išėjo dar trys rašytojo eilių rinkiniai: „Degantys pastatai“ (Горячие здания, 1900), „Būsime kaip saulė“ (Будем как Солнце, 1903), „Tik meilė. Septynspalvis“ (Только любовь. Семицветник, 1903). Šiuose kūriniuose elegišką autoriaus gyvenimo foną keičia aktyvesnis, ūkanas keičia saulės spindėjimas. 1905 m. išeina rinkinys „Grožio liturgija. Stichiški himnai“ (Литургия красоты. Стихийные гимны) ir 1908 – „Paukščiai ore. Dainuojamos eilutės“ (Птицы в воздухе. Строки напевные) ir kiti, kur K. Balmonto kūryba vėl keičiasi, tampa lyriškesnė. 1915 m. išeina teorinis darbas – „Poezijos burtai“ (Поэзия как волшебство), kur tarsi kartojasi tai, apie ką jau buvo rašyta.
Poetas daug keliavo. Pabuvojo Prancūzijoje, Anglijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Meksikoje, Kalifornijoje Afrikoje, Indijoje ir kitur. Apie jį buvo kalbama: pabuvo kelionėse daugiau, kaip sudėjus visas rusų rašytojų keliones. 1910 m. išleido persakytus Indijos mitus, pavadinęs juos „Gyvačių gėlėmis“ (Змеиные цветы). Jis verčia aplankytų šalių poetų eiles, tiesa ne visai tiksliai, bet perduodavo jų esmę ir patosą. Poetas sakėsi kelionėse pramokęs net 15 kalbų. Tarp rašytojo kelioninių darbų yra ir istorinių, ir etnografinių ir kitokių. Daug poetas pakeliavo ir po Rusiją. Jis žavisi Gruzija, išvertė Rustavelio poemą „Didvyris tigro kailyje“. Be kita ko, jis bendravo su Baltrušaičiu ir išvertė į rusų kalbą lietuviškų dainų.
Iki 1917 m. K. Balmontas bendravo su Gorkiu ir šlovino darbininkų dinastiją. Išleido ta tema porą rinkinių, kurie Rusijoje buvo uždrausti. Tai „Eilėraščiai“ (1906) ir „Keršytojo dainos“ (1907). K. Balmontas po spalio perversmo greitai atšuko nuo bolševikų taktikos ir politikos ir Baltrušaičio padedamas 1925 m. išvažiavo į užsienį ir į sovietinę Rusiją niekada nebegrįžo. Iki to laiko dirbo švietimo ministerijoje, skaitė paskaitas, vertė, spausdino savo eilėraščius. Jis apsigyveno Prancūzijoje, bendradarbiavo rusiškuose laikraščiuose ir išleido ne vieną eilių rinkinį. Svarbesni iš jų: „Dovana žemei“ (Дар Земле, 1921), „Šviesi valanda“ (Светлый час, 1921), „Darbo kūjo daina“ (Песня рабочего молота, 1922), „Moe – ei. Eilės apie Rusiją“ (Мое - ей. Стихи о России, 1923), „Išsklidusiame tolyje“ (В раздвинутой дали, 1929), „Šiaurinis švytėjimas“ (Северное сияние, 1933), „Mėlyna pasaga“ (Голубая подкова, 1937) ir kt. 1923 m. išėjo dvi autobiografinės knygos „Po naujuoju pjautuvu“ (Под новым серпом) ir „Orinis kelias“ (Воздушный путь). Poetas daug vertė į rusų kalbą.
Paskutiniais gyvenimo metais bemaž neberašė. Mirė Balmontas Konstantinas Dmitrijevičius netoli Paryžiaus Nuazi – le – Gran, 1942 m. gruodžio mėn. 23 d.
Bibliografija:
Autoriaus kūrinių galima skaityti:
Iš sidabro amžiaus lyrikos / - Kaunas : Santara, 2002. - 107 p.
