Apie:
Rusų prozininkas, literatūros ir kalbos skyriaus akademikas, darbo didvyris, sovietinės Rašytojų sąjungos prezidiumo narys.
K.A. Fedinas gimė Saratove, prekybininko – raštininko, savamokslio poeto šeimoje. Vaikystės ir paauglystės metai prabėgo gimtinėje. Septynerių metų pradėjo mokytis pradinėje mokykloje. Kartu mokėsi ir smuikuoti. 1901 m. įstoja į komercinę mokyklą. 1905 m. su savo klasės draugais įsitraukė į streiką, o 1907 m. vogčiomis, užstatęs lombarde savo smuikelį, pabėgo į Maskvą. Tėvas jį rado ir grąžino namo. Neklusnus jaunuolis nenorėjo kartu su tėvu dirbti parduotuvėje, todėl stojo mokytis į Kozlovo mokyklą. Besimokydamas tarsi pabudo iš miego, iš naujo įsiskaitė į rusų rašytojų kūrinius, ir pajuto su „niekuo nepalyginamą džiaugsmą“. Pradėjo svajoti apie tai, kad reiktų imtis pradėti ką nors rašyti pačiam. 1911 m. įstojo į Maskvos instituto ekonomikos skyrių. Čia dar labiau sustiprėjo ir pasidarė labai artimos literatūrinio darbo svajonės. Pirmieji literatūriniai darbeliai buvo išspausdinti 1913 m. Peterburgo „Naujajame satyrikone“ (Новом сатириконе), kurį tvarkė A. Averčenko.
1914 m. norėdamas geriau išmokti vokiečių kalbą K.A. Fedinas išvyko į Niurnbergą. Čia begyvenant prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Kaip Rusijos pilietis K.A. Fedinas buvo areštuotas ir internuotas į Saksoniją. Čia teko prabūti iki pat revoliucinių laikų Vokietijoje – 1918 metų. Gyvendamas Saksonijoje K.A. Fedinas uždarbiavo mokydamas rusų kalbos, dainuodamas chore, vaidindamas Citau ir Gerlico teatro scenose. Vėliau patekęs į keičiamų belaisvių grupę ir 1918 m. rudenį, išmainytas į vokiečių belaisvius, grįžo į Maskvą. Dirbo liaudies švietimo komisariate.
1919 m. rašytojas persikėlė į Syzranę, redagavo „Syzranės komunaro“ laikraštį. Rašė šiam leidiniui vedamuosius straipsnius, feljetonus, teatrinio gyvenimo recenzijas, reportažus iš miesto buities, tarptautines apžvalgas. Rašydamas ir stebėdamas Pavolgio žmonių gyvenimą, sukaupė didžiulį įvykių ir faktų kraitį, kuris rašytojui labai pravertė vėliau, kai pradėjo rašyti romanus.
1919 m. rudenį buvo mobilizuotas į frontą ir netikėtai atsidūrė Petrograde, kurį tuo metu supo Judeničiaus kariuomenė. Iš pradžių tarnavo kavalerijoje, o vėliau buvo perkeltas į laikraščio „Kovinė tiesa“ redakciją, kurioje redaktoriaus pavaduotuoju išdirbo iki 1921 m. 1921 – 1924 m. bendradarbiavo Peterburgo laikraščiuose – rašė straipsnius, feljetonus, apsakymus, redagavo žurnalą „Knyga ir revoliucija“.
1923 m. rašytojas išleido pirmą savo knygą Dykvietė (Пустырь), 1924 m. – romaną Miestai ir metai (Города и годы). Šis romanas tapo (tuometiniu vertinimu) sovietinės literatūrinės klasikos pavyzdžiu, jame, pasinaudojant „socialistinio realizmo“ metodu, buvo bandoma nurodyti, kaip turėtų elgtis Rusijos inteligentas, kai vyksta revoliucija ir sukeliamas pilietinis karas. Rašytojas, kas be ko, savo talentą panaudojo „įtikinamoms“ veiklos ir psichologinio gyvenimo situacijoms sukelti ir viską pasukti taip, kad „sovietizavimo“ procesas būtų kiek galint realistiškesnis, patrauklesnis ir priimtinesnis.
1928 m. pasirodė romanas Broliai. Rašytojas daug keliavo - po Norvegiją, Olandiją, Daniją, Vokietiją. Po trijų metų klajonių sunkiai susirgęs, atvyko į Šveicariją. M. Gorkis, su kuriuo buvo pažįstamas nuo 1920 m., suvedė ir supažindino K.A. Fediną su R. Rolanu. 1933 – 1934 m. rašytojas aplankė Italiją ir Prancūziją. Tos kelionės davė mintį sukurti porą romanų. Pirmasis Europos pagrobimas pasirodė 1935 m., antrasis Arkturo sanatorija – 1940 m. Abu romanai sovietiškai tendencingi - pilamas purvas ant Europos demokratinės tvarkos, liaupsinama Stalino diktatūra ir sovietinis gyvenimas.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje A.K. Fedinas parašė pjesę Jausmų išbandymas. 1942 m. rašytojas pradėjo kurti seniai apgalvotą romanų trilogiją. Pirmosios dvi dalys Pirmieji džiaugsmai ir Nepaprasta vasara pasirodė 1948 m., o 1965 m. ir trečioji dalis – Laužas. 1957 m. išėjo knyga Rašytojas, menas, laikas, kurioje paskelbė atsiminimus apie Gorkį, Cveigą, Rolaną ir kitus savo laiko draugus – rašytojus. 1968 m. išėjo dar viena memuarinė knyga Gorkis tarp mūsų.
Konstantinas Aleksandrovičius Fedinas mirė Maskvoje 1977 m.
Kūrybinis rašytojo kelias tipiškas daugeliui sovietinių rašytojų. Pradėjęs nuo istorinių Rusijos žmogaus ištakų niekinimo ir neigimo (Dykvietė), nuėjo iki popierinių – utopinių revoliucijos idealų „įtvirtinimo“ literatūros kūriniuose (pastarųjų metų romanai), kurie praktiniu istoriniu požiūriu prasilenkė su realiuoju Rusijos ir kitų pavergtų tautų žmonių gyvenimu, su tikraisiais jų siekiais.
Bibliografija:
Konstantinas Fedinas. Broliai / vertė Tatjana Rostovaitė. - Vilnius : Vaga, 1983. - 386 p.
Konstantinas Fedinas. Senis / vertė Ad. Lastas. - Vilnius, 1950. - 165 p.
Konstantinas Fedinas. Laužas. - Vilnius, 1963. - 478 p.
Konstantinas Fedinas. Nepaprasta vasara. - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1951. - 755 p.
Konstantinas Fedinas. Pirmieji džiaugsmai. - Vilnius : Valst.grož.lit.l-kla, 1950. - 376 p.
