Rašyk
Eilės (78002)
Fantastika (2303)
Esė (1548)
Proza (10901)
Vaikams (2706)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Karel Čapek

Apie:

Karelas Čapekas gimė 1890 metų sausio 9 d. Male Svatoniovicės miestelyje (Čekija), gydytojo šeimoje. Tėvas nebuvo atsidavęs vien profesinei praktikai, jis – liaudies teatro, visokių renginių entuziastas bei organizatorius, bendradarbiavo spaudoje. Motina rinko ir populiarino folkliorą. Namuose vyravo humanitarinė dvasia.

K. Čapekas mokėsi Hradec Kralovo, paskui Brno, Prahos gimnazijose, studijavo Prahos Karlo universitete filosofiją. Vėliau studijas gilino Berlyne ir trumpai Paryžiuje, viską apvainikavęs daktaro disertacija “Objektyvus metodas estetikoje”, kurią apgynė 1915 m. Dar mokslo metais ėmė bendradarbiauti spaudoje. 1917 m. atėjo į “Narodni listy”, o nuo 1921 m. iki pat mirties liko ištikimas “Lidove noviny” laikraščiui. Vedamieji, reporterio pastabos, probleminiai straipsniai, recenzijos – visos kasdieninės žurnalisto duonos teko jam ragauti. Tik baigus mokslus teko padirbėti bibliotekoje, namų mokytoju.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europos intelektualų sluoksniuose buvo populiari reliatyvizmo ir pragmatizmo filosofija iškėlusi atskirą individą, kvietusi ginti pasaulį kiekvieno žmogaus konkrečiais darbais. Ši filosofija buvo artima ir K. Čapekui. Jis ją skelbė ne tik savo straipsniuose ar esė, bet ji aiškiai dominuoja ir jo grožinėje kūryboje. Liberaliojo demokratizmo idealai su pabrėžtu humanizmu akivaizdūs jo apsakymuose, romanuose, dramose.

Į grožinę literatūrą K. Čapekas atėjo 1916 m. kartu su broliu Josefu išleidęs smulkiosios prozos knygą Spindinčios gelmės. Kūrybinis bendradarbiavimas su broliu, vėliau žinomu dailininku ir rašytoju, nenutrūko ir toliau, abu drauge išleido dar ne vieną knygą (Josefas Čapekas 1942 m. žuvo konclageryje). 1917 m. išėjo jau vieno K. Čapeko apsakymų  rinkinys Dievo kančia, o 1921 m. – Skausmingi apsakymai. Ankstyvoje prozoje rašytojas susitelkęs į vidinę žmogaus būseną, stengėsi atskleisti tikrovės daugiaprasmybę. Apsakymai persunkti skepsiu ir dramatizmu.

Rašytojo talentu susidomėta po lyrinės komedijos Plėšikai. Jis pakviečiamas į Prahos Vinohradų teatrą dramaturgu. Plėšikai tarsi užbaigia pradinį kūrybos laikotarpį. Tais pat metais pastatyta visai kito pobudžio jo drama PUR išgarsinusi autorių toli už tėvynės ribų. Dramoje pinasi tikrovės ir fantastikos elementai, utopinės idėjos. PUR dramaturgas vaizduoja skaudžią situaciją: žmogaus sukurtas robotas sukyla prieš savo kūrėją (žodis „robotas“ sugalvotas Čapeko prigijo daugelyje kalbų). Tikrovė susipynusi su fantastika ir pjesėje Makropulo receptas (1922), kur rašytojas svarsto žmogaus tvarumo, „amžinosios jaunystės“ troškimą. Tačiau „nemirtingumo gėrimo“ paveikta moteris pasiilgsta įprasto mirtingųjų gyvenimo pramės.

Naujų atradimų pasekmės atskleidžiamos fantastiniuose romanuose Absoliuto fabrikas (1922) bei Krakatitas (1924). Su fantazijos polėkiu, intriguojančiu siužetu, išdaigomis, neretai su humoru vaizduodamas atpalaiduotą atominę energiją ir šito atradimo poveikį viskam aplinkui, autorius nė valandėlę neišleidžia iš akių išradėjo moralinės atsakomybės.

Garsiausias iš vadinamosios utopinės K. Čapeko prozos yra romanas Karas su salamandromis (1936). Tuo metu kai virš visos Europos niaukėsi hitlerinės Vokietijos, romanas nuskambėjo lyg aiškus perspėjimas, į kokią pragaikštį gali nustumti atsakomybės ir moralės nesaistomi mokslo atradimai ir jais apsiginklavę žmonės, kai civilizacijos pažanga atitrūksta nuo dvasinio prado. Nauja fantastinė roplių salamandrų veislė tampa nesuvaldoma, užplūsta žmoniją, diktuoja jai savo tvarką ir pasaulio supratimą. Pasak paties autoriaus, tai ne utopija, o ši diena. K. Čapeko perspėjimas pasirodė pranašiškas: po poros metų Hitlerio kariauna užplūdo Europą.

Po Karo su salamandromis K. Čapekas sukūrė dvi pjeses: Baltoji liga (1937) ir Motina (1938). Jeigu pirmoje finalas pesimistiškas – su tironiškomis jėgomis kovojantis humanistas gydytojas, atradęs vaistą nuo paslaptingos ligos, jau prie pergalės slenksčio sutrypiamas sužvėrėjusios minios, - tai “Motinoje”  išaukštinamas didvyriškumas, kova, kurioje aukos nėra beprasmės, motina į kovą einančiam sūnui pati įduoda šautuvą.

Kiek mažiau žinoma K. Čapeko romanų trilogija Hordubalas (1933), Meteoras (1934) ir Paprastas gyvenimas (1934), taip pat nebaigtas romanas Kompozitoriaus Foltyno gyvenimas ir darbai ( išleistas po mirties, 1939). Trilogijoje rašytojas susitelkęs į individo poelgius, psichologijos anotomiją. Trijų romanų nesieja bendri veikėjai, veiksmas ar vieta. Juos jungia bendra filosofinė potekstė, žmogaus traktavimas – jis vedamas painiais, dažnai tragiškais keliais ir sutrypiamas nenuspėjamų pikto jėgų. Kompozitoriaus Foltyno gyvenime ir darbuose rašytojas atsigręžia į kūrėjo ambicijų ir talento neatitikimą, kada diletantas žūtbūt stengiasi iškelti save į genijus.

Svarbią vietą K. Čapeko kūryboje užima mažoji proza – apsakymai, apokrifai. Brandžiausi jų sudėti knygoje Apsakymai iš vienos kišenės. Apsakymai iš kitos kišenės (1929). Siužeto pagrindas dažnai pasigautas iš laikraščių kriminalinės kronikos. Savo sandara dauguma jų detektyviniai, tačiau detektyvinis pobūdis – tai tik lukštas, iš tiesųjuose keliamos teisės ir teisingumo, nusikaltimo ir bausmės problemos. Per nusikaltimo narpliojimą atskleidžiamas žmogaus sudėtingumas, kas glūdi jo gemėse.

Apokrifus K. Čapekas rašė nuo pat kūrybinio kelio pradžios, bet Apokrifų knyga (1945) išėjo tik po autoriaus mirties. Tai Biblijos, Evangelijos, istoriniu ar literatūriniu siužetu sukurti pasakojimai-parabolės. Autorius juose vienaip ar kitaip atmeta tradicinį asmens ar fakto traktavimą, pažvelgia kitu kampu, nupučia legendinį patosą. Meninės gyvybės jiems suteikia būdinga kasdienybės detalė, taiklus charakterio štrichas, humoro ar ironijos potepis. Autorius mėgsta į senų epochų žmogaus galvoseną ir buitį netikėtai mesti aktualią XX a. detalę, mintį ar žodį.

K. Čapekas mirė ligos patale 1938 m. gruodžio 25 d.

K. Čapekas Čekų literatūros pasididžiavimas, skvarbaus proto talentas, jautrus naujoms idėjoms, tikras XX a. vaikas, įnešęs novatoriškų pradų visuose kūrybiniuose žanruose – ir dramoje, ir romane, ir mažojoje prozoje, ir pasakoje.  Jis gerai užčiuopė naujų laikų pulsą, brandžiausiais darbais tvirtai įaugo į  mūsų epochos literatūros kontekstą, tapo šalia J. Hašeko žinomiausiu Europoje XX a. pirmosios pusės čekų rašytoju.   


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Karas su salamandromis / iš čekų kalbos vertė Pr. Ramutis. - Kaunas ; Marijampolė : Dirva, 1937. - 384 p. [kiti leidimai - 1959 m., 1987 m.]
Hordubalas : [psichologinė apysaka]. - Vilnius, 1959. - 219 p.
Krakatitas : [fantastinis romanas] / iš čekų kalbos vertė V. Rudavičiūtė. - Vilnius : Vaga, 1976. - 267 p.
Pašnekesiai su T.G. Masaryku / iš čekų k. vertė S. Sabonis. - Vilnius : Amžius, 1994. - 413 p.
Apsakymai iš vienos kišenės ; Apsakymai iš kitos kišenės : apokrifų knyga / iš čekų k. vertė V. Visockas. - Kaunas : Spindulys, 1994. - 246 p.
Plėšiko pasaka : pasakos ir linksmos istorijos / vertė Petronėlė Žemaitytė. - Vilnius : Vaga, 2003. - 191 p.


Gimė: 1890-01-09
Mirė: 1938-12-25
 


 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą