Juanas Carlosas Onetti (Juan Carlos Onetti) – Urugvajaus rašytojas, vienas iškiliausių naujosios Lotynų Amerikos literatūros kūrėjų.
Savo kūryboje J. C. Onetti stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp tikrovės ir simbolinės realybės, kaip jis pats sako: „Norėčiau rašyti dvasios istoriją, rašyti tik apie dvasią, o ne apie įvykius.. Arba apie sapnus, godas“.
Visą savo gyvenimą jis garsėjo kaip maištininkas, kurio drąsa ir pasišventimas rašyti apie istoriškai šaliai svarbius dalykus nebuvo besąlygiškai pripažinti. Pradėjo kurti apsakymus dar vyresnėse klasėse, buvo išmestas iš mokyklos, vos pasirodžius pirmajai knygai El pozo (1939). Pradžioje stengėsi pelnyti simpatijas uždarame bendraminčių draugų ratelyje. Visgi būdamas 30ies, jau užėmė atsakingas redaktoriaus pavaduotojo pareigas populiariame to meto savaitraštyje Marcha. Keletą metų J. C. Onetti gyveno Buenos Airėje, kur spausdino savo apsakymus ir rašė kino recenzijas vietinėje spaudoje. Bėgant metams, jis tapo vienu savičiausių Lotynų Amerikos rašytojų, priklausiusių „45-ųjų karta“ vadintam intelektualiosios literatūros judėjimui.
Didėjant pripažinimui, 1962 m. rašytojas buvo apdovanotas Urugvajaus nacionaline literatūros premija. Visgi kai 1974 m. išdrįso viešai išspausdinti kontraversišku laikytą Nelsono Marros apsakymą apie tuometinį režimą, kartu su keletu kolegų pateko į kalėjimą. Diktatoriška valdžia lėmė ir tai, kad jis pusei metų buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę. Po šio įvykio susivieniję garsūs rašytojai – Gabrielius Garsia Markesas, Mario Vargas Llosa ir Mario Benedetti – laiškuose, adresuotuose karinei Urugvajaus valdžiai, prašė išlaisvinti talentingąjį autorių.
Išėjęs į laisvę, J. C. Onetti išvyko iš gimtosios šalies ir su žmona apsigyveno Ispanijoje. Emigracijoje jis toliau tęsė savo kaip rašytojo veiklą, o 1980 m. buvo apdovanotas aukščiausiu ispanų literatūros apdovanojimu - Servanteso premija.
Kritikai vienareikšmiškai sutinka, kad jo kūryba neapsiriboja tik magiškojo realizmo rėmais. Ji - daugiasluoksnė ir fragmentiška, orientuota atspindėti tuometinės Urugvajaus visuomenės ydas ir susvetimėjimą. Pasakojme dažnai vaizduojami kitoniški herojai, jų nepritapimas ir keisti tarpusavio ryšiai, perleidžiami per sarkazmo ir ironijos prizmę. Šiuo metu laikomas vienu iš Lotynų Amerikos literatūros "milžinų", kurio įnašas į literatūros pasaulį - neįkainojamas. Rašytojas netgi buvo nominuotas Nobelio premijai.
2013 m. lietuvių kalba pasirodęs romanas Maitvanagis - tai sudėtinga istorija apie blogio ir gėrio kovą bei apie asmenybės irimą. Kūrinys persmelktas niūraus pasaulio suvokimo, melancholijos ir tingumo. Visgi tai genialus pasakojimas apie nerimastingus, nuolatos mirtį ir nelaimes nujaučiančius veikėjus.
Įdomu tai, kad prieš tai 1983 m. lietuvių kalba buvo pasirodęs ir kitas jo kūrinys Trumpas pasakojimas, tačiau dėl tuometinės cenzūros ilgainiui dingęs iš akiračio.
Mirė Madride 1994 m.
Bibliografija:
Maitvanagis: romanas/ iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 279 psl.
