Rusų rašytojas – prozaikas, kritikas. Gimė Simbirske turtingo pirklio šeimoje. Tėvas – Aleksandras Ivanovičius, ne vieną kartą buvo renkamas miesto meru, prekiavo grūdais. Mirė, kai sūnui suėjo vos septyneri metai. Būsimą rašytoją nuo mažų dienų auklėjo motina – Avdotija Matvejevna. Pradinį išsilavinimą rašytojas įgijo taip pat namuose. Jį mokino išsilavinęs, tuo metu jau į atsarginius išėjęs, jūrininkas, o pagal žemiškuosius titulus – dvarininkas N. Tregubovas. I.A. Gončarovas buvo smalsus berniukas ir nuo pat vaikystės pamėgo knygą, kurioje rasdavo atsakymus į visokius jam kilusius klausimus. Rimtai skaitė Lomonosovą, Fonviziną, Žukovskio eiles, Rasino, Voltero, ir Ruso raštus. Ypač mėgo įvairius kelionių aprašymus, istorines apybraižas. Jo vaizduotėje gimdavo nemažai planų, kad suaugęs pakeliaus ir savo akimis pamatys tuos gražius knygose minimus kraštus, aukštus kalnus, neužmatomas jūras.
1822 – 1830 m. mokėsi Maskvos komercinėje mokykloje, kurios mokymo kursas, kaip ir patys dėstytojai rašytojui pasirodė nuobodūs, apsigaubę supelėjusia atsilikimo rutina, neįdomūs, paliko slogius čia praleistų metų prisiminimus. 1831 m. rudenį I.A. Gončarovas įstojo į Maskvos universiteto kalbų fakultetą. Studijuodamas bemaž visai nesidomėjo visuomeniniais – filosofiniais dalykais, o atidžiai gilinosi į literatūros teoriją ir istoriją, vaizduojamojo meno paslaptis, išlakias architektūrinių statinių linijas. Nebuvo abejingas teatrui, ne kartą žiūrėjo didmiesčio scenose rodomus spektaklius, žemai lenkė galvą Puškino genijui. Prisimindamas studijų mokslo metus, kaip įdomiausią ir įsimintiniausią įvykį, pažymėjo Puškino atvykimą į universitetą ir susitikimą su juo: „...man tarsi saulė apšvietė visą auditoriją: aš tuo laiku buvau apkvaitęs nuo jo poezijos, aš mitau ja kaip motinos pienu....“ Studentiškiems metams priklauso jo pirmieji literatūriniai darbai, kurie buvo paskelbti tuometinėje spaudoje.
Baigęs universitetą (1834 m.), vienus metus tarnavo Simbirsko gubernatoriaus kanceliarijoje, po to persikėlė į Peterburgą. Čia dešimtį metų dribo Finansų ministerijos smulkaus valdininko darbą. Tie metai jam buvo svarbūs kaip būsimam romanų rašytojui, nes jis tiesiogiai galėjo stebėti Peterburgo valdininkų biurokratiškumą ir stambių komersantų veiklą. Tačiau šiuos metus I.A. Gončarovas prisimena nenoriai, kalbėdavo apie juos su pagieža ir nepasitenkinimu, visada pastebėdavo, kad jam buvo svarbu visai kas kita: „Visą nuo tarnybos likusį laiką paskyriau literatūrai.“
1838 – 1839 m . rankraštiniuose menininko N. Maikovo almanachuose pasirodė romantiniai I.A. Gončarovo eilėraščiai ir pirmosios apysakos. 1846 m. pavasarį susipažino su literatūros kritiku V.G. Belinskiu, kuris rašytojui suteikė daug patarimų, viliojo jį į revoliucinių demokratų pozicijas. Nors I.A. Gončarovas nepritarė V.G. Belinskio ir kitų revoliucinėms demokratų utopinėms – revoliucinėms idėjoms, tačiau jos vis dėlto atsispindėjo jo pirmajame romane Paprasta istorija (Обыкновенная история), kurį skaitytojai į savo rankas paėmė 1847 m.
1852 m. rašytojas rusų kariniu laivu „Palada“ keliavo prie Japonijos krantų. Laive jam suteikė ekspedicijos viršininko sekretoriaus pareigas. Po to rašytojas per pustrečių metų pabuvojo Anglijoje, Pietų Afrikoje, Malajuose, Kinijoje, Japonijoje. 1855 m. pradžioje per Sibirą, Pavolgį grįžo į Peterburgą. Apie šias keliones parašė dvi apybraižų knygas, (Palados Fregata) kurios buvo išleistos 1858 m. Peterburge, nerasdamas kitos išeities, vėl buvo priverstas tęsti savo valdišką darbą ir 1856 m. tampa cenzoriumi. Čia dirbdamas stengėsi padėti plėtoti pažangius Rusijos kultūros reiškinius. Jo iniciatyva dienos šviesą išvydo anksčiau uždrausti Turgenevo Medžiotojo užrašai, Nekrasovo eilėraščių rinktinė, Pisemskio romanas Tūkstantis sielų ir kiti kūriniai.
1859 m. pasirodė antras ir pats geriausias I.A. Gončarovo romanas Oblomovas, kurio pasirodymas sukėlė smarkų kritikos ir visuomenės sujudimą. 1860 m., kai vėl sustiprėjo carinės valdžios cenzūrinis presas ir buvo uždrausta spausdinti bent kiek pažangesnius kūrinius, I.A. Gončarovas paliko cenzoriaus postą.
Rašytojas nepritarė revoliucinių demokratų idėjoms ( V.G. Belinskis, N.G. Černyševskis ir kt.) ir pasisakė už taikią Rusijos žemės reformą, taikų baudžiavos panaikinimą. Jį caro valdžia vėl pakvietė dirbti cenzūros komitete ir suteikė knygų leidybos tarybos nario pareigas. Tačiau 1867 m. rašytojas atsisakė ir iš šio posto ir visiškai išėjo iš cenzūros departamento. Trečiasis I.A. Gončarovo romanas Skardis pasirodė 1869 m. Jo rašymas tęsėsi 20 metų (1849 – 1868). 1870 m. I.A. Gončarovas parašė keletą kritikos straipsnių Milijonas kančių, Pastabos dėl Belinskio asmenybės ir kt.
Paskutinius gyvenimo metus rašytojas leido atsiskyręs nuo pasaulio ir draugų. Jis sunkiai sirgo, mirė 1891, palaidotas Peterburge.
I.A. Gončarovas romanuose pateikė tipišką baudžiavinės Rusijos vaizdą. Jo veikėjai – dvarininkai ir visokiausio pobūdžio tarnai bei baudžiauninkai. Žinoma, neapeiti ir bendražmogiškieji reiškiniai – draugystė, meilė ir vedybos, namų ir dvarų tvarkymas ir kt. Oblomovo vardas, kaip charakteringas baudžiavos laikų dvarininkiško neveiklumo simbolis, pasidarė labai populiarus ir toks išliko iki pat šiol. O žodžiu „oblomoviškumas“, kai kalbama apie ūkinę sanklodą, yra pasakoma, kad tai tamsus, nejudrus, prakaito ir tamsybės prisigėręs gyvenimas, iš kurio išbristi sunku, nes nėra žmonių, kurie norėtų gyventi kitaip. O kada ir kokioje visuomenėje tokių neveiklių ir „apšutusių“ žmonių trūko? Dairytis toli net ir šiandien nereikia. Ne vieną jų surasime ne tik nepriklausomos Lietuvos kaime, bet ir mieste. Dėl to I. A. Gončiarovo kūryba yra nevienadienė, nepraeinanti, o ilgalaikė, nes rašytojas sugebėjo pagauti ir apibūdinti tokius mūsų trūkumus, kurie visuomenei bus aktualūs, kol žemėje gyvens žmonės.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Skardis : [romanas] / vertė P. Velička. - Vilnius: Valst. grož. lit. l-kla, 1951. - 734 p.
Oblomovas : romanas / vertė Valys Drazdauskas. - Vilnius: Vaga, 1969. - 543 p. [kitas leidimas - 1948 m.]
Paprasta istorija : 2-jų d. romanas. - Vilnius, 1962. - 419 p.
