Rašyk
Eilės (71797)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2487)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Irena Buivydaitė-Kupčinskienė

Rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė gimė ir užaugo Šiauliuose, studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Gyvena su šeima Alytuje, dėsto anglų kalbą Alytaus kolegijoje, verčia grožinę ir populiariąją literatūrą, rašo romanus. Kūryba – jos hobis. Jau dveji metai ji pripažįstama populiariausia lietuvių grožinės literatūros rašytoja – jos knygos Lietuvos bibliotekose išduotos dažniausiai.

Per dvidešimt metų – tiek prabėgo laiko nuo tada, kai anglų kalbos dėstytoja išdrįso leidyklai pasiūlyti savo rankraštį, – pasirodė ne tik vienuolika Irenos mergautine pavarde pasirašytų romanų, bet ir per keturiasdešimt jos išverstų užsienio autorių knygų (pradedant mafijos kronikų autoriaus Mario Puzo, baigiant jautrių gyvenimiškų istorijų pasakotojos Jodi Picoult). Per tą laiką Irena Buivydaitė užsitarnavo ir skaitytojų meilę: jau dveji metai ji pripažįstama populiariausia lietuvių grožinės literatūros rašytoja.

Popieriaus lapams patikėti gyvenimiškas istorijas Irena pradėjo iš nuobodulio – kai su vyru ir pirmagime atsikraustė gyventi į visiškai nepažįstamą Alytų. „Ne iš visų mano prirašytų sąsiuvinių išėjo romanai. Kai kas per tą laiką jau buvo labai pasikeitę, tad istorijos taip ir liko sąsiuviniuose. Man buvo sunku – miestas nepažįstamas ir atrodė toks nykus, draugų neturėjome. Dabar, kai Alytų prisijaukinau ar jis mane prisijaukino, man labai patinka – žalias, mielas ir tikrai nenuobodus – tiek čia visko vyksta. O tada... Vakarais, kai dukrelė užmigdavo, sėsdavau prie stalo ir rašydavau istorijas, taip pabėgdavau nuo tos kasdienės rutinos į kur kas įdomesnę realybę. Rašiau lyg scenarijus, dialogus.“ Pasakoja rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

Sąsiuvinis po sąsiuvinio – Irenos istorijos nugulė į keletą jų. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, knygynus užtvindė verstiniai meilės romanai – jie buvo graibstomi kaip karštos bandelės. Vienas pirmųjų išleistas ir lietuvės autorės, pasirašiusios Elenos de Strozzi pavarde, meilės romanas. „Elena – mano šviesaus atminimo tėvelio sesuo, – šypteli pasakodama Irena. – Nežinojau, kad ji rašo. Ji nežinojo, kad ir aš rašau. Kai pamačiau tetos romaną, pagalvojau, o gal ir mano sąsiuviniai ką nors sudomintų? Juk ir aš turiu tiek prirašiusi...“ Irena išsitraukė savo sąsiuvinius, vieną istoriją papildė, apipynė detalėmis, išspausdino mašinėle ir nuvažiavo į „Alma littera“. Koks buvo džiaugsmas, kai po poros savaičių gavo atsakymą, jog leidyklą rankraštis sudomino.

„Ne iš visų mano prirašytų sąsiuvinių išėjo romanai, – šypteli Irena, keletą sąsiuvinių padovanojusi savo gimtųjų Šiaulių literatūros muziejui. – Kai kas per tą laiką jau buvo labai pasikeitę, tad istorijos taip ir liko sąsiuviniuose. Tiesą sakant, dabar beveik visos atrodo tokios naivios.“ Tuomet, kai prieš dvidešimt metų Irena atnešė į leidyklą savo rankraštį, pasisakė esanti anglų kalbos specialistė ir norinti pabandyti versti romanus. „Gavau versti Barbarą Cartland, – nusijuokia. – Bet po dviejų meilės romanų, įrodžiusi, kad sugebu versti, gavau jau sudėtingesnę literatūrą.“

Savąsias knygas Irena mieliau būtų linkusi vadinti ne meilės, o šeimyniniais romanais. Juose – gyvenimas, o meilė – neatsiejama jo dalis. Rašau apie moters kasdienybę, lūkesčius, troškimus, santykius, draugystę, išdavystę, pastangas pakilti, kai, rodos, taip kruopščiai kurtas pasaulis subyrėjo į šipulius.

Irenai rašymas iki šiol yra malonumas. Kai pagauna įkvėpimas, ji pati nepajunta, kaip gula istorijos. „Ypač gerai man rašosi prie jūros – išvykstu savaitei į Nidą. Išeinu pasivaikščioti, atsisėdu ant suoliuko ir rašau į sąsiuvinį. Nueinu į kopas, vėl rašau. Kai baigiu knygą, mane apima panika – ką rašysiu toliau? Gal jau nieko naujo nebesugalvosiu? Tačiau vis dar užgimsta naujos istorijos idėja. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje ir... mano gyvenimas tampa daug įdomesnis. Jei pavyksta įtraukti į išgalvotą pasaulį savo skaitytojus, jei liūdi ir džiaugiasi kartu, trumpam pamiršta tikrus rūpesčius, bėdas, patiki laiminga pabaiga, užvertusios knygą šypsosi, tada aš jaučiuosi laiminga. Juk toks ir buvo mano tikslas.“ (Autorė Irma Laužikaitė)



Gimė: 1954-04-27
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą