Rusų prozininkas, publicistas, poetas.
Gimė Kijeve sausio 27 d. Jo tėvas buvo inžinierius. Vaikystė prabėgo Kijeve. Vėliau šeima persikėlė į Maskvą. Mokėsi rašytojas pirmojoje Maskvos gimnazijoje, o už pogrindinę veiklą jį iš šeštos klasės pašalino. 1908 m. jį areštavo ir tais pačiais metais, gruodį jis emigravo į Paryžių. Iš pradžių ir ten dar veikė pogrindinėje organizacijoje, vėliau tos veiklos atsisakė, ėmėsi literatūrinio darbo. Paryžiuje išleido eilėraščių rinkinius – „Aš matau“ (1911 m.), „Kasdienybė“ (1913 m.). Pirmasis pasaulinis karas gerokai pakeitė Erenburgo nuostatas – jis tapo kritiškesnis ir pesimistiškesnis. Tai atsispindėjo jo eilėraščių rinkinyje „Eilės apie išvakares“ (1916 m.). 1915 – 1917 m. dirbo Maskvos laikraščio „Rusijos rytas“ (Утро России) ir Leningrado – „Biržos naujienos“ (Биржевые ведомости) korespondentu. Iš korespondencijų karo tematika 1920 m. išleido apybraižų rinkinį „Karo veidas“ (Лик войны). 1917 m. liepos mėnesį grįžo į Rusiją. Pasisakė prieš 1917 m. spalio perversmą Rusijoje. 1921 m. pavasarį vėl išvyko į užsienį, kur 1922 m. parašė ir išleido pirmąjį savo romaną „Nepaprasti Hulio Hurenito ir jo mokinių žygiai“ (Необычайные похождения Хулио Хуренито и его учеников). Vėliau išėjo romanai – „Mikalojaus Kurbanovo gyvenimas ir mirtis“ (1923 m.) (Жизнь и гибель Николая Курбова); „Žanos Nei meilė“ (1924 m.) (Любовь Жанны Ней) ir kiti.
1921 – 1924 m. I. Erenburgas gyveno Berlyne, bendradarbiavo žurnaluose „Rusų knyga“ (Русская книга), „Nauja rusų knyga“ (Новая русская книгa), kur buvo spausdinami jos straipsniai apie meną, Rusijos poetus ir kt. 1924 – 1926 m. rašė psichologinius romanus „Savanaudis“ (Рвач) ir „Judriame skersgatvyje“ (В Проточном переулке). 1930 m. keliavo po Ispaniją, Vokietiją ir kitas Europos šalis, kur pajuto fašizmo grėsmę ir nutarė tapti kovotoju prieš rudąjį marą. Dėl to išvyko į Sovietų sąjungą, aplankė penkmečių statybas (1932 m.). 1933 m. paskelbė romaną „Antroji diena“ (День второй). 1936 – 1939 m. gyveno Ispanijoje, dirbo „Izviestijų“ korespondentu, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose (1935 ir 1937 m.), kurie smerkė fašistinę Vokietijos ir kitų Europos valstybių ideologiją. Išleido eilėraščių rinktinę „Ištikimybė“ (Верность), apsakymų rinktinę „Ko reikia žmogui“ (Что человеку надо). Tuo pat laiku pradėjo rašyti romaną „Paryžiaus žlugimas“ (Падение Парижа).
Per Antrą pasaulinį karą dirbo „Pravdos“, „Izviestijų“, „Krasnaja zvezda“ korespondentu, rašė daug publicistinių straipsnių. 1947 m. baigė rašyti romaną „Audra“ (Буря), už kurį gavo valstybinę premiją. Po karo parašė dar keletą knygų iš kurių žymesnės „Devintoji banga (1952 m.)(Девятый вал), „Atšilimas“ (1956 m.), kelėtos dalių prisiminimų knyga „Žmonės, metai, gyvenimas“ (Люди, годы, жизнь). Rašytojas turėjo daug visuomeninių pareigų.
Mirė Ilja Erenburgas 1967 m. rugpjūčio 31 d.
Kūrybos bruožai
Savo kūrybos spektru I. Erenburgas apėmė aktualius savo gyventojo laikotarpio klausimus – taikųjį prieškario gyvenimą Vakarų Europoje (Prancūzija, Vokietija), karo metus – publicistika, romanas „Audra“, pokarį – atminimų knyga „Žmonės, metai, gyvenimas“, kur nutapė panoraminę viso savo gyvenimo drobę, atvaizduodamas joje ne tik sutiktų žmonių portretus, bet ir tarptautinius įvykius, ir ypač, Antrojo pasaulinio karo metus, kuriuos jis praleido su karo vadais ir eiliniais kareiviais , aplankė daugybę fronto barų.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
Antroji diena : (apysaka) / I. Erenburgas. - Vilnius : Vaga, 1968. - 234 p.
Devintoji banga : romanas / I. Erenburgas. - Vilnius : Valst. grož. lit. leidykla, 1954. – 751 p.
Trylika pypkių / I. Erenburgas. - "Naujas žodis", 1932. - 192 p.
Paryžiaus žlugimas : romanas / I. Erenburgas - Vilnius : Valst. grož. lit. leidykla, 1946
