Rašytojo gimtinė – Žemaitija, Telšių apskritis, Žarėnų valsčius, Purvaičių kaimas.. Tėvai Anastazija ir Antanas gyvendami 32 ha ūkyje susilaukė trejetos vaikų – už Antaną dvejais metais jaunesnės dukters – Antaninos ir keturiais – sūnaus Igno. Ūkis įsiterpęs tarp miškų, pelkių, netoli tekėjo Sausdravos upelis. Visame kaime buvo 17 sodybų, kurių gyvenimą gaubė laukų ramybė, paįvairinama retsykiniais žmonių susitikimais.
Ūkininko Končiaus sodyba spaudos draudimo laikais buvo vienas susisiekimo mazgų, per kurį lietuviški laikraščiai keliaudavo į tolimesnes šalies vietas. Paaugliukas Ignas ne kartą pasislėpęs „žleberiojo“ draudžiamą raštą, pramoko lietuviškai skaityti. Visos Končių šeimos atžalos mokėsi, nes tėvai į mokslus žiūrėjo palankiai, skatino.
Ignas 1899 m. įstoja į antrą Palangos progimnazijos klasę, vėliau mokosi Liepojoje. Tai, visais požiūriais, buvo efektyvu – atsikratyta rusinimosi ir lenkinimosi ligos (ja Lietuvoje buvo užsikrėtę ir sirgo dvarponiai ir rusiškieji pedagogai), jauno žmogaus širdyje pabudo tautinės savimonės daigai (dalyvaujama tautinėse diskusijose, ruošiami lietuviški vaidinimai ir t.t.), surandama lietuviško žodžio bendraminčių (V. Čepinskis, K. Nenortas). Pats Ignas, apibūdindamas Liepojos laikų jaunuomenę, rašo: „Jos akyse spindėjo skaisti krašto ateitis.“
1907 m. Ignas įstoja į Petrapilio universitetą studijuoti fizikos. Besimokydamas gilinasi į Lietuvos kultūrą ir etnografiją. Čia vėl aktyviai įsijungia į lietuvybės veiklą, organizuoja vakarus, pats vaidina lietuviškuose spektakliuose. 1910 m. parašo pirmą astronominio tipo straipsnį ir paskelbia lietuviškoje spaudoje. Didelės reikšmės Igno pasaulėžiūros formavimuisi turėjo prof. E. Volteris, kuriam padedant išmoksta ne tik rinkti etnografinę medžiagą, bet ir paruošia Žemaitijos kraštui to darbo metodiką.
1911 m. Ignui prasideda didelis ir kruopštus etnografinis darbas, kuris tęsiasi iki pat 1938 m. 1931 – 1943 m. iš surinktos medžiagos žurnaluose skelbiamas tęstinis straipsnis Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika („Soter“ ir „Gimtajame krašte“).
Baigęs universitetą atvyksta į Palangą mokytojauti ir iš karto smarkiai susikerta su rusų popu, kurio priešinimąsi lietuvybei, gryno atsitiktinumo dėka, pavyksta įveikti.
1914 – 1921 karo audrų blaškomas pagyvena Petrapily, Estijoje (Verro), Stavropoly. Užsiima labdaringa veikla, mokytojauja, parašo 316 p. apimties lietuvišką fizikos vadovėlį.
Nuo 1921 m. vasaros dirba Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje. Čia visiškai atsigauna jo lietuvybės dvasia, nes kultūrinis dotnuviškių gyvenimas tekėjo giliai ir plačiai. Mokykloje I. Končius įkuria meteorologinių stebėjimų aikštelę, organizuoja moksleivius krašto etnografijai tyrinėti.
1922 m. vasarą su prof. V. Ruokiu apkeliauja Palangos kraštą ir 1926 m Kaune išleidžia knygą – Palangos kraštas, kuri savo gyvu pasakojimu ir turiniu prilygsta M. Valančiaus Palangos Juzei. Šiuo laikotarpiu, artimai bendradarbiaudamas su kalbininku J. Jablonskiu, jis taip pat ruošia fizikos terminų lietuvišką žodyną.
1925 m. Ignas Končius išrenkamas Akademijos Profesorių tarybos sekretoriumi ir gegužės mėn. tampa žemaičių studentų Simono Daukanto etnografinės draugijos garbės nariu. Nuo 1926 m. rudens persikelia į Kauną, kur Lietuvos universitete yra Matematikos ir gamtos fakulteto eksperimentinės fizikos katedros docentas, dėsto fiziką. Čia bedirbdamas tampa Valstybinės archeologijos komisijos nariu, paruošia Įstatymą dėl senovės paminklų apsaugos, dalyvauja įvairiose etnografinėse ekspedicijose.
1939 m. švietimo ministras I. Končių paskiria valdytoju į tuometinį Stepono Batoro universitetą, kur savo svarbiausia pareiga laikė jo sulietuvinimą. Netrukus jis grįžta į Kauną ir vadovauja fizikos katedrai iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo 1943 m.).
1940 m. rusų okupacija I. Končiui vos nesibaigė tragiškai, nes jis buvo suimtas ir, kaip daugelis Lietuvos inteligentų, „sušaudytas“ prie Červenės. Per stebuklą, nugriuvęs po lavonais, profesorius išliko gyvas ir, praėjus penkioms dienoms nuo karo pradžios, grįžo namo. Artėjant rusų „išlaisvintojams“ 1944 m., I. Končius tvirtai apsisprendžia pasitraukti iš Lietuvos. Jis užrakino buto duris ir pasiramsčiodamas lazdele, pėsčias pasitraukė pabėgėlio keliais. Sūnui Algirdui, gyvenusiam Vilniuje, paliko sąrašą tų žmonių, kuriuos 1940 m. bolševikai ištrėmė į Sibirą. Tas sąrašas išsaugotas ir 1989 m. atiduotas Istorijos institutui.
Atsidūręs užsienyje (Vokietijoje) I. Končius dalyvauja pabėgėlių šalpos organizacijose, vadovauja skautams. 1949 m. atsiduria JAV, apsigyvena Bostone. Užsiima drožyba iš medžio ir atsiminimų rašymu. Drožėjo kūriniai nebuvo pamėgdžiojimas to, ką buvo matęs ir tyrinėjęs Lietuvoje. Jo svarbiausias motyvas – ilgesys, liūdnos svajonės apie okupuotos Lietuvos žemę ir žmonės. Ta savotiška nostalgija jo kūriniuose įsikūnijo pačiais įvairiausiais variantais. Sūnus Liudas sudarė ir išleido tėvo drožinių albumą, pavadindamas jį Medžio drožiniai gimtajam kraštui atminti.
Maloniausios profesoriaus gyvenimo valandos bėgo rašant prisiminimų knygą Žemaičio šnekos, kurią1961 m.išleido „Nidos“ knygų fondas Londone. Daugelis su džiaugsmu ir dėkingumu rašytojui skaitė knygą, sveikino autorių. Atsirado ir tokių, kurie sustoję kraipė galvas, nesuprasdami žemaitiškos tarmės ir žemaitiškos galvosenos, nesuprasdami ar tikrai šitaip galėjo būti. O A. Pakalniškis Čikagos naujienose (1966 08 06) net pareiškė, kad autorius drįsęs taip rašyti „eina koja kojon su marksizmu“. Kiekvienas perskaitęs tą literatūrinį kūrinį 1996 m. išleistą jau ir Lietuvoje („Vagos“ leidykla), galės įsitikinti, kad panašios mintys apie knygą yra gryniausias absurdas.
Prelatas Krupavičius apie knygą rašė taip: „ Žemaičio šnekos yra istorinės vertybės kūrinys, tiksli ir teisingas senosios Žemaičių žemės nuotrauka“. Nuo savęs galiu pridurti – taip meniškai, išraiškingai parašyta, kad reljefiškai matai Žemaitijos kelius, laukus, miškus, namus, bažnyčias, girdi žmonių šnekas ir dainas, dalyvauji šventėse ir atlaiduose, pamatai papročius, kasdieninius sunkius darbus ir pamilsti to krašto savitumą ir žmonės, kurie čia gimė, augo, gyveno ir mirė.
Baigiant paminėsiu, visiškai pritariu Linos Dzigaitės nuomonei: „Ignas Končius pratęsia etnografinio pasakojimo tradiciją. Žemaičio šnekos – ne tik dėsninga, bet ir tobula Motiejaus Valančiaus ir Mikalojaus Katkaus šnekų tąsa“.
Ta tėvynės ilgesy nuskendusios tremtinio širdies etnografinė – lyrinė aimana – Žemaičio šnekos, yra vienas tokių kūrinių, kuris išliks ne tik istorijai, bet ir kiekvienam žmogui, kuris prisilies prie jo, panoręs pažinti Žemaičių krašto žemę ir žmones.
Bibliografija:
Žemaičio šnekos / Ignas Končius. - Vilnius : Vaga, 1996 (Kaunas : Spindulys). - 479 p. [kitas leidimas - 1961 m.]
Kelionė į Červenę ir atgal : (Atsiminimai) / Ignas Končius. - Kaunas : L-kla "Vilius", 1993. - 80 p.
