Vokiečių poetas, publicistas, kritikas, vertėjas. Henrikas Heinė (Heinrich Heine) gimė Diuseldorfe neturtingo žydo šeimoje. Jo tėvas – linksmo būdo prekybininkas, mėgo bendrauti su žmonėmis, tačiau nepasižymėjo protingais sprendimais. Motina – priešingai, buvo protinga ir išsilavinusi, mėgo skaityti Ruso, žavėjosi Gėte. Henrikas turėjo jaunesnį brolį Maksimilianą. Kai būsimam poetui suėjo 8 metai, Napoleonas prie Prancūzijos prisijungė vietovę su Diuseldorfo miestu. Tai teigiamai įtakojo visuomeninį gyvenimą, nes buvo panaikinta baudžiava, draudimai skirtingų tautų piliečių santuokai, įstatymai, pagal kuriuos buvo diskriminuojami žydų tautybės piliečiai. Dėl šios priežasties Henrikas visą amžių pagarbiai atsiliepdavo apie Prancūzijos kariuomenę ir patį Napoleoną. Palankumą šiai asmenybei poetas aiškiai parodė baladėje Du grenadieriai.
Pradinį išsilavinimą H. Heinė įgijo pranciškonų vienuolyne, vidurinį išsilavinimą – gimnazijoje, kuri vėliau buvo paversta licėjumi. Buvo manoma, kad jaunajam H. Heinei užteks mokslų, nors tėvas turėjo pakankamai lėšų, kad sūnus galėtų tęsti mokslus. Henrikui teko padirbėti ir nusivilti banko tarnautojo (vekselinių įsipareigojimų sudarymas ir jų vykdymas) ir sandėlio prekių užsakytojo darbu. Kai jis nebeiškentęs parbėgo namo, tėvas, matydamas, kad iš jo geras pirklys neišeis, išsiuntė poetą į Hamburgą, kur gyveno turtingas jų giminaitis. Čia H. Heinė, pasinaudojęs giminaičio autoritetu, atidarė savo komiso kontorą. Per porą metų pas giminaitį jis užsidirbo pinigų studijoms universitete. Taip pat H. Heinė pažadėjo, kad įgis advokato specialybę. Nuo tada jis pradėjo ruoštis stojamiesiems egzaminams ir 1819 m. įstojo į Bonos universitetą. Tačiau šiame universitete juridiniai dalykai buvo dėstomi silpnai, todėl H. Heinė 1821 m. perėjo mokytis į Getingeno universitetą. Čia jis lankė vokiečių kalbos istorijos, vokiečių valstybės teisės, vokiečių istorijos įžanginių paskaitų, kurias dėstė Augustas Šlegelis, Gilmenas, Radlofas ir kiti garsūs dėstytojai. Būtent A. Šlegelis buvo tas žmogus, kuris įtikino H. Heinę, kad jis yra turi rašytojo talentą. Dėkingumą šiam dėstytojui H. Heinė išreiškė rinkiniu Sonetų vainikas, kurį dedikavo A. Šlegeliui.
Bonoje poetas išleido pirmąjį savo eilėraščių rinkinį Junge Leiden. 1821 m. H. Heinė perėjo mokytis į Berlyno universitetą, kur įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, pradėjo lankytis literatūriniuose salonuose, susipažino su vokiečių poetinio pasaulio garsenybėmis – Šamisu, Fridriku Šlegeliu, Liudmigu, Tiku ir kitais. Literatūrinė H. Heinės karjera prasidėjo nuo bendradarbiavimo laikraščiuose, kuriuose buvo spausdinami jo kūriniai (Minezingeriai, Mauro baladė, Rūsti naktis ir kt.). Tačiau nei visuomenė, nei kritikai H. Heinės kūrinių nepastebėjo.
1824 m. rudenį H. Heinė keliavo po Harcą ir Tiūringiją. 1825 m. pavasarį persikrikštijo į liuteronišką tikėjimą, nes kitaip negalėjo gauti juridinių mokslų daktaro laipsnio. Tais pačiais metais pasirodė H. Heinės Kelionės paveikslų pirmas tomas, kuris sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Ši knyga daugelyje Vokietijos miestų buvo uždrausta. Netrukus išleistas antrasis tomas, kurį ištiko toks pat likimas. Nepaisant draudimų, nuo šių knygų pasirodymo vis ryškiau pradėjo žibėti H. Heinės poetinė šlovė.
1827 m. pabaigoje poetas apsigyveno Miunchene, dirbo laikraščio „Politische Annalen“ redakcijoje. Po pusmečio keliavo po Italiją ir išleido trečiąjį Kelionės paveikslų tomą. Šis leidinys iškart buvo uždraustas Prūsijoje.
1830 m. prasidėjo prancūzų revoliucija, 1831 m. poetas, pagautas įkvėpimo, išskubėjo į Paryžių ir tapo politiniu emigrantu. Prancūzijoje studijavo socialistų utopistų veikalus, tapo politiniu kovotoju revoliucionieriumi. Paryžiuje susipažino su K. Marksu. Skaitė paskaitas, kurios vėliau buvo išleistos atskiru leidiniu – Dėl Vokietijos istorijos, religijos ir filosofijos. 1840 m. baigė rašyti knygą apie Bernsą, kurią ir pavadino pastarojo poeto vardu. 1841 ir 1842 m. poetas parašė dvi geriausias savo poemas Ata – Trolis ir Vokietija. 1844 m. pasirodė knyga Nauji eilėraščiai.
Tuo laiku H. Heinė sunkiai susirgo. Jį labai paveikė dėdės mirtis (1844 m.) ir po to prasidėję šeimyniniai kivirčai. 1848 m. stuburo smegenų uždegimas paaštrėjo ir H. Heinė nebegalėjo atsikelti iš lovos. Ši nelaimė nepalaužė poeto, kankinamas ligos jis vis dar kūrė. 1851 m. išleido eilėraščių rinkinį Romansero, 1853 ir 1854 m. – Gedichte, po mirties išleistas dar vienas eilėraščių rinkinys. Nuo 1848 m. poetas ne tik nebesikėlė iš lovos, bet ir apako. Norėdamas ką nors pamatyti ranka turėdavo praskleisti savo akių vokus.
Henrikas Heinė mirė Paryžiuje 1856 m. ir buvo palaidotas Monmartro kapinėse.
Mintys iš H. Heinės darbų: kiekviena epocha turi savo uždavinius, juos spręsdama žmonija progresuoja; jei romėnai būtų turėję išmokti savo gramatikos išimtis iš taisyklių, jiems nebebūtų likę laiko pasauliui nukariauti; kai trūkumas didelis, jis mažiausiai mus jaudina; geras žemėje randa rojų, blogas – pragarą; žmogus – aristokratas tarp gyvulių; gražios mintys būna ramentais raišoms mintims; o laime, dink – kišenės mano tuščios / nėra draugų nei broliškų jausmų.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Šiaurės jūra. - Kaunas, 1946. - 67 p.
Lyrika ir satyra. - Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. - 318 p.
