Emmi Itäranta (g. 1976 m.) gimė Tamperėje, Suomijoje, ten taip pat užaugo. Šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje. Ji turi dramos magistro laipsnį Tamperės universiteto ir kūrybinio rašymo magistro laipsnį Kento universiteto (JK).
Savo debiutinę knygą „Vandens skonis“ autorė pradėjo kurti kaip dalį savo Kūrybinio rašymo magistro darbo. Vėliau ji užbaigė šį kūrinį tiek anglų, tiek suomių kalbomis ir nusiuntė į vienos Suomijos leidyklos organizuotą fantastikos ir mokslinės fantastikos literatūros konkursą, kurį laimėjo. Vėliau už šią knygą ji sulaukė ne vieno prestižinio apdovanojimo ir buvo parduotas bent 21 šalyje.
Autorė teigia, kad viena centrinių šios knygos temų yra tęstinumas: tradicijų, kultūros, istorijos, žinių, santykių tarp žmonių ir aplinkos. Istorijoje nagrinėjamas šių tęstinumų sutrikdymo poveikis. Vaizduojama visuomenė prarado dalį savo istorijos ir todėl nežino, kaip susikurti geresnę ateitį. Kaip centrinį istorijos elementą dėl jo nepertraukiamos prigimties rašytoja pasirinko vandenį – jis visada keičiasi, bet niekad nedingsta. Jis gali atgaivinti ir sunaikinti, ir tai yra kai kas daug senesnio ir galingesnio už žmones.
Knyga „Vandens skonis“ yra graži ir tragiška; viso pasakojimo metu kuriama nuojauta, kad įvyks kažkas negero, o galbūt viskas pasikeis. Veiksmas kuriamas pasitelkiant tą laukimo elementą. Tai sudaro kontrastą dabar populiarioms postapokaliptinėms smurto pilnoms jaunimo knygoms. Autorės aprašė „Vandens skonį“ poetiškai, todėl ji patiks visiems, kurie mėgsta knygas su paslėpta įtampa ir meniškais aprašymais. Niekaip negalima teigti, kad tai vien jaunimo, ar vien suaugusiems skirta knyga, nes ji patiks bet kokio amžiaus skaitytojams, ypač, jei jie domisi ekologija.
2015 metais išleista knyga „Audėja“ („Kudottujen kujien kaupunki“). Naujausias romanas „Moonday laiškai“ išleistas 2020 m. rugsėjo mėnesį.
2017 m. gruodį pasirodė knygos „Vandens skonis“ vertimas į lietuvių kalbą (vertė Viltarė Urbaitė, išleido leidykla „Nieko rimto“). Ta proga autorė lankėsi Lietuvoje. Ištrauka iš interviu:
„Man užtenka pasakyti tik kelis paprastus dalykus, pavyzdžiui, esu ištekėjusi, neturiu vaikų, turiu katę, man patinka sodininkystė, mėgstu skaityti ir eiti pasivaikščioti. Tačiau vis tiek manau, kad tai nėra labai svarbu. Rašymas gali būti dovana, nes jis leidžia ištrūkti iš šio pasaulio arba padėti geriau pažinti tikrąjį pasaulį per grožinę literatūrą. Man patinka leisti laiką įsivaizduojamuose ir netikruose pasauliuose, juose pasimesti. Tai gali būti prakeikimas, nes kartais aš apleidžiu savo tikrus draugus, kad daugiau laiko praleisčiau su savo išgalvotais veikėjais. Ir, žinoma, iš rašymo yra labai sunku pragyventi. Jeigu norite lengviau gyventi, yra tikrai geresnių karjeros pasirinkimų.
Esu idealistė iki kaulų smegenų. Nemanau, kad literatūra gali tiesiogiai veikti žmones, bet tikiu, kad rašymas, istorijų pasakojimas gali atkreipti dėmesį į svarbius dalykus. Knygos sugeba priversti žmones mąstyti, įsivaizduoti alternatyvius pasaulius, kitokias ateities galimybes, kitokius elgsenos modelius ir sprendimus. Kai kas iš viso to turėtų virsti veiksmais. Nesitikiu, kad mano parašytas tekstas ką nors pakeis: tai vyksta aplinkiniais, daug sudėtingesniais keliais, bet pačia keitimo galimybe tikiu“.
