Apie:
Eduardas Gizevijus iki šiol domina istorikus, etnologus, literatūrologus. Jo indėlis į Mažosios Lietuvos kultūrą ženklus ir daugiaplanis. Asmenybė netyrinėta, mažai kas ją yra aprašęs. Beveik nieko nežinoma apie Gizevijų giminę, šeimą, paties Gizevijaus vaikystę, o ar kas imtųsi jo giminės išsamesnių tyrinėjimų, nežinia?
Prūsų istorikas Otto Glagau savo straipsniuose minėjęs, kad Eduardas Gizevijus kilo iš suvokietėjusių Prūsijos mozūrų Gižickių, o Gižickiai nuo XVII pasivadinę Gizevijais. 1812 m. Gižickiai pirmą kartą įsimetrikavo Gizevijaus pavarde.
E. Gizevijus gimė 1798 m. Lucke (Luke), esančiame Aleišteino vaivadijoje, prie Lucko ežero, vėliau miestas pervardintas Elku. Gimus E. Gizevijui, tėvai persikraustė į Seinus.
Kai Eduardui buvo treji, po sunkios ligos mirė motina. Juodu su seserim ėmėsi globoti dėdė Timotiejus Gizevijus. Gyvenimas pas dėdę nelepino, nors vaikai, regis turėjo viską.
Dėdės namuose esanti turtinga biblioteka dėdės namuose nulėmė E. Gizevijaus pasirinkimą menui ir literatūrai, jis anksti pramoko skaityti. Eduardo tėvas, vedė antrą kartą, o mirus dėdei, vaikai sugrįžo į tėvo namus. Pamotė Benkendorfaitė-Gizevijienė, povaikius ugdė samdydama geriausius mokytojus. Ji buvo to meto šviesuolė ir gerbiama visuomenės dama.
18O7 m. Napoleonui įsteigus Varšuvos kunigaikštystę, šeimoje viskas pasikeitė iš esmės. Gizevijaus tėvas akimirksniu prarado tarnybą Seinuose, nesutardamas su vietine valdžia. Šeima išsikraustė į svainio Benkendorfo dvarą Čostkove. Dvaras Gizevijams buvo parduotas dykai.
18O9 m. šeima patyrė finansinį nuosmukį ir pigiai pardavę dvarą išsikraustė į Mažąją Lietuvą, į Mielaukius, kur E. Gizevijus baigė mokyklą. Penkiolikos jis įstojo į Prūsijos landšturmo mokyklą-kariuomenę. Vėliau mokslus tęsė Gumbinėje. Jis nenorėjo tapti teisininku, bet nuožmus tėvas vertė paklusti. Paklusęs tėvui, 1817 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, teisės fakultetą. Klausydamas tėvo sekė jo pėdomis, bet visada domėjosi muzika, siekdamas toje srityje profesionalumo. Susipažinęs su teatru ir opera, ketino sukti meno kryptim. Besilankant Tilžėje, nuolat eidavo į operą ir koncertus.
Mirus tėvui, negaudamas jokios finansinės paramos, E. Gizevijus nusprendė atidėti pabodusias teisės studijas. Baigęs muzikos mokyklą, jis vertėsi privačiomis muzikos pamokomis ir jam puikiai sekėsi, nes turėho gausų būrį mokinių. 1821 m. dirbo namų mokytoju dvaruose. Baigęs papildomus muzikos pedagogikos kursus tapo Tilžės Vargdienių mokyklos inspektoriumi. Kadangi gerai mokėjo lietuvių kalbą, pedagogų magistrato sprendimu paskiriamas vyriausiuoju lietuvių filologijos mokytoju-inspektoriumi. Už lietuviškojo žodžio skelbimą, apdovanojamas garbės ordinu. Už tautosakos rinkimą, aktyvų lietuvių liaudies dainų užrašinėjimą ir skelbimą, antrą kartą apdovanojamas garbės ordinu ir medaliu.
Vargdienių mokykloje E. Gizevijus subūrė našlaičių chorą ir jam vadovavo. Visą laisvalaikį skirdamas lietuviškų dainų tyrinėjimams, su mokiniais važinėdavo po kaimus, kaupdamas unikalios etnografinės medžiagos aruodus. Medžiagą sukaupęs ją komplektavo, šifravo dainas, vėliau planuodamas išleisti leidinį. Daug keliaudamas po Rytprūsių vietoves, aprašė mažai kam žinomų, nykstančių papročių. Spaudoje pateikė įdomių žinių apie lietuvninkų gyvenimą devynioliktame amžiuje, jų buitį, gimtį, vestuvių, tikėjimo tradicijas. Kruopščiai tyrinėjo lietuvių tautosaką, kuri buvo jo kertiniu tyrinėjimų objektu. Rinko archeologines iškasenas, tikėdamasis mokykloje įkurti archeologijos-istorijos muziejų.
Tuometinis literatūrinis dienraštis „Die Preussische Provinzial Blatter“ saugojo keletą vertingų E. Gizevijaus pilkapiuose rastų daiktų, deja, neišlikusių iki mūsų dienų.
„Sprendžiant iš 1846 m. dienraščiui pateiktų straipsnių ir liaudies dainų tekstų, Gizevijus galėjo būti užrašęs apie 3OO įvairių melodijų.“
Kai 1844 m. Gumbinės mokyklų patarėjas Rettingas labai nusiteikęs prieš lietuvius, lietuvių kalbos pamokas pašalino iš mokomųjų dalykų programų, Gizevijus bei kiti pažangūs mokytojai ėmė kovoti ministerijoms teikdami skundus. Pagaliau mokyklos komitetas parašė laišką Prūsijos karaliui ir pamokos buvo sugražintos.
E. Gizevijus, už lietuviško žodžio skelbimą Rytprūsiuose, apdovanojamas premija.
V. Biržiškos duomenimis 187O m. lapkričio mėnesį E. Gizevijus atšventė pedagoginio darbo penkiasdešimtmetį.
„Kone dar penkerius metus po savo jubiliejaus išgalėjau, sveikas kūnu ir dvasia, eiti sunkias tarnybos pareigas. <...> 1875 m. spalio 1 d. buvo ženklas man baigti mokytojo darbą gimnazijoje. <...> prie kurio buvau pripratęs per 55 metus.“ (Citata iš knygos „Lietuvninkai“, 1970, psl. 101)
Išėjęs į pensiją Eduardas Gizevijus gyveno Tilžėje savo būste, bet mokiniai ir draugai jo neapleido, lankydavo, kreipėsi įvairiais mokslo ir lietuvių kalbos klausimais. Jam mokyklos vadovybės paskirta šeimininkė, buvo ištikima palydovė iki paskutinių gyvenimo dienų.
Nekrologas skelbė: "Įkvėptas viso to, kas gera ir gražu, <...> paskutiniuosius savo gyvenimo metus pašventė <...> tyliam dabui meno ir mokslo tarnyboje ir krikščioniškos meilės veikalams." (ten pat, psl. 103)
Mirė 188O m. Palaidotas Tilžės kapinėse. Antrojo pasaulinio karo metu miestas sunaikintas, architektūriniai pamiklai sugriauti, kapinės sulygintos su žeme, kapo neliko.
E. Gizevijus priklausė to meto žymiausiai „Lietuvių Literatūros Draugijai“ („Litauische Literarische Gessellschaft“) įskūrusiai 1879 m. Tilžėje. „Lietuvių Literatūros Draugija“ susiformavo iš nedidelio Tilžės „Lietuvių Ratelio“, kurio veikla buvo kultūrinė. „Lietuvių Literatūros Draugiją“ vienijo du šimtai narių. Draugijos branduolys - vokiečių ir lietuvių kalbininkai, lietuvių švietimo puoselėtojai: Jonas Basanavičius, Kristianas Barčas, Antanas Baranauskas, Georgas Nesselmanas, Maksimas Felkelis ir kiti. Draugijos posėdžiuose, seminaruose būdavo skaitomi pranešimai lietuvių kalbos, raštijos, tautosakos klausimais. Archyve ir senienų muziejuje sukaupta liaudies dailės, numizmatikos rinkinių. Turtingoje bibliotekoje turėta retų leidinių, šešioliktojo septynioliktojo amžiaus rankraščių.
Svarbu paminėti, kad E. Gizevijus ne tik rinko, tvarkė, redagavo ir paruošdavo leidybai daugybę tekstų tautosakos tema, bet ir garsėjo kaip puikus dailininkas. Išgirstus pasakojimus jis aprašydavo apipavidalindamas savo piešiniais. Pavyzdžiui yra išlikę jo tapyti darbai: „Lietuvkininkė“ (apie 1838 m.), „Tilžės apylinkės lietuvės Nemuno slėnyje“ (1839), „Lietuvės prie Nemuno“.
Parengta pagal:
Biržiška, V. Aleksandrynas. T. 3. XIX. Čikaga, 1965, p. 42-49; Glagau, O. Littauen und Litauer. Tilzit, 1869;
Budrius, H. Litauischer Volksgesangt. NPB, BD VU. T. Į., 1848, p. 16-25
Milius, V. Lietuvninkai, V., 1970
*Eduardo Gizevijaus portretas šiam straipsniui atspausdintas iš knygos Schiekopp, J. Eduard Gisevius. Tilzit, 1881.
Šis straipsnis iš ©Alicijos Valentukevičiūtės kursinio darbo fragmentų, LTMA, 1997.
