Apie:
Rusų rašytojas, kritikas. Gimė 1903 m. liepos mėn. 9d. Kijevo gubernijoje, Kamenkos kaime, valdytojo šeimoje. Mokėsi gimnazijoje, paskui Volsko kadetų mokykloje. Eiles pradėjo rašyti, kai sukako 14 metų. Nuo 1918 m. B. Guberis gyveno Karačarove (Tverės gubernija), organizavo mėgėjų teatrą. Prasidėjus pilietiniam karui, kovojo prieš baltagvardiečius. Pasibaigus karui dirbo mokytoju, bibliotekininku, visokius kitokius darbus. B. Guberio, kaip literato, gimimui ir tvirtėjimui didelės reikšmės turėjo jo pažintis su Valentina Gern, kurios literatūriniame salone rinkdavosi simbolistinės rašymo manieros poetai. Čia B. Guberis susipažino su E. Zamiatinu, kuris priklausė „Brolių Serapinų“ literatūriniam judėjimui.
Pirmas B. Guberio eilėraštis buvo išspausdintas 1921 m. žurnale „Krasnij artilerist“. 1922 m. pradėjo rašyti romaną „Vridas“. Galutinai perėjo prie prozos kūrinių 1924 m. Tuo laiku rašytojas persikėlė gyventi į Maskvą ir įsitraukė į literatūrinės grupės „Pereval“ (Perėja) veiklą. Parašė knygas: „Šaraškino kontora“, „Džairas“ (1926), „Kaimynai“ (1927), „Pažįstama Šura Šapkina“ (1928), „Nemiegantys“ (1931), „Bobų vasara“ (1934), „Balandis“ (1936) ir kitas.
Guberis Borisas Andrejevičius buvo suimtas ir 1937 m. kaip „liaudies priešas“ sušaudytas. Vėliau jo „kaltė oficialiai panaikinta“ nes nuo pradžios iki pabaigos Stalino – Berijos satrapai ją buvo sufabrikavę.
Kūrybos bruožai:
B. Guberio kūryboje realistiniais vaizdais atspindėtas pilietinis karas, vadinamojo „nepo“ laikai, kai Rusijoje ir Ukrainoje iš bado žmonės naudojo maistui savo artimųjų lavonus, taip pat stalininis kaimo pertvarkymas – prievartinis kolchozų steigimas, kaimo žmonių išvarymas į miestus. Už tas realistines knygas rašytojas ir buvo sušaudytas.
Šio autoriaus kūrinių į lietuvių kalbą neišversta.
