Apie:
Barbey d’Aurevilly – prancūzų romanistas ir novelių rašytojas. Rašė mistiškas pasakas, kuriose tyrinėjama paslėpta motyvacija. Jis padarė lemiamą įtaką tokiems rašytojams kaip Henris Jamesas, Leon Bloy ir Marcelis Proustas.
Jaunystėje jis buvo liberalas ir ateistas, o ankstyvuosiuose jo raštuose religija pristatoma kaip reiškinys apsunkinantis paprasto žmogaus gyvenimą. 1840-ųjų pradžioje rašytojas pradėjo dažnai lankytis baronienės Amaury katalikiškame salone. 1846 metais jis atsivertė į Romos katalikybę. Didžiausia jo, kaip rašytojo sėkmė siejama su 1852 m., kai jis tapo įtakingu literatūros kritiku bonapartistų laikraštyje „Le Pays“. Domėjosi Balzako, Stendhalio, Flauberto ir Bodlero kūryba, bet rašė savitu, savo stiliumi.
Rašė rizikingomis politinėmis temomis, ypač apie tai kas trikdė anglus ir pačius prancūzus. Barbey d’Aurevilly visuomenei save pristatė dandžiu, baliuose pasirinkdamas aristokratišką stilių ir nepriekaištingas manieras. Jo įkvepiantis ir skaitytojams įdomus tekstų pavyzdys paskatino gimtajame krašte atgaivinti liaudies literatūrą ir visuomenės sudomėjimą ja.
Barbey d’Aurevilly mirė Paryžiuje ir buvo palaidotas Monparnaso kapinėse. 1926 m. palaikai perkelti į Saint-Sauveur-le-Vicomte bažnyčios šventorių.
