1920 m. pradžioje A. Tarkovskį areštavo, nes su draugais buvo išspausdinęs eilėraštį, kuriame nepagarbiai buvo minimas Leninas. Jam pasisekė pabėgti ir jis klajojo po Krymą ir Ukrainą. Teko nemaža badauti, užsidirbti remontuojant avalynę, įstojant darbininku į žuvies perdirbimo artelę.
1923 m. A. Tarkovskis atvažiavo ir apsigyveno Maskvoje, nuo 1924 m. dirbo laikraščio „Gudok“ redakcijoje. Porą metų vadovavo šio laikraščio eilėraštinio feljetono skyriui. 1925 m. įstojo mokytis į aukštuosius valstybinius literatūrinius kursus, kuriuos baigė 1929 m. Besimokydamas susipažino su M. Vyšniakova, kurią 1928 m. vedė. Netrukus jie išsiskyrė, liko du mažamečiai vaikai – Andrejus (būsimas garsus kino režisierius) ir Marina. 1930 m. A. Tarkovskis vedė A. Bochonovą.
Besimokant parašytus eilėraščius publikavo studentų kūrybos rinkinyje (1926 m.). 1932 m. ėmė versti Rytų tautų klasikinę poeziją: turkmėnų, armėnų, gruzinų, arabų.
Karo metais buvo kariuomenės laikraščio „Bojevaja trevoga“ korespondentu. Dalyvavo kautynėse dėl Maskvos, Vakarų ir Briansko ir kituose frontuose. Po sužeidimo teko amputuoti koją. Išėjo į atsargą išsitarnavęs kapitono laipsnį.
1945 m. jau spaudai paruoštą A. Tarkovskio eilėraščių rinkinį, po žinomos Ždanovo leningradinės kalbos apie literatūrą, teko sunaikinti. 1949 m. A. Tarkovskis išsiskiria su antrąja žmona ir veda T. Ozerską.
Savo eilėraščių poetas neskuba spausdinti, nors rašo visą laiką. Svarbiausi kūriniai pasirodė spaudoje, kai poetui jau suėjo 50 metų. Po to laikraščiuose ir žurnaluose buvo paskelbta daug eilėraščių, kurie sudarė net šešetą rinkinių: „Prieš sniegą“ (Перед снегом 1962), „Žemei žemiškumas“ (Земле земное 1966), „Pranašas“ (Вестник 1969), „Eilėraščiai“ (Стихотворения 1974), „Žiemos diena“ (Зимний день 1980), „Rinktinė“ (Избранное 1982). 1983 m. išeina rinkinys „Įvairių metų eilėraščiai“ (Стихи разных лет) ir paskutinė knyga „Nuo jaunystės ligi senatvės“ (От юности до старости). Už šią knygą jau po mirties poetui paskyrė Valstybinę premiją.
A. Tarkovskis mokytas sovietinio gyvenimo abėcėlės nuo mažų dienų, visą laiką kūrė nelįsdamas į verdantį Maskvos literatūrinį gyvenimą. Daugelį metų jis gyveno Predelkine ir kurdamas nesigilino į, tai kas darytina šios dienos interesams. Jis taip pat rašė teorinius straipsnius bei recenzijas. Karo metais ir po karo poetas apdovanotas ordinais ir medaliais.
Mirė A. Tarkovskis Maskvoje 1989 m. gegužės 27 d., palaidotas Peredelkine.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą
Arsenijus Tarkovskis / Sakmė apie gražiąją Gulajime /; vertė E. Matuzevičius / Vilnius : Valstyb. grož. lit. l-kla, 1961, 258 p.
