Apie
Rusų poetas, gimė Maskvoje 1933 m. gegužės 12 d. mokslinio darbuotojo šeimoje. Sulaukęs 14-kos metų parašė laišką B. Pasrenakui ir nusiuntė jam savo eilėraščių. B. Pasternakas pasikvietė jį į svečius. Tas įvykis ir nulėmė A. Voznesenskio likimą. Jų draugystė tęsėsi ir po to, ir B. Pasternako patirtis ir autoritetas turėjo būsimam poetui didelį poveikį. 1957 m. A Voznesenskis baigė Maskvos architektūros institutą ir atžymėjo šią datą eilėraščiais.
Chruščiovo Rusijoje karaliavimo laikais A. Voznesenskis už drąsų, teisingą ir nekompromisinį savo žodį buvo patekęs į valdžios struktūrų nemalonę. Jam grėsė tremtis, kurį laiką iš žurnalų ir laikraščių buvo išbraukiami visi jo parašyti kūriniai.
Pastaraisiais metais A. Voznesenskis užsiima vizualine poezija, kur eilėraščių skaitymas susiejamas su muzika ir skaidrių demonstravimu. Naudodamas tokio pobūdžio meną, jis rengė sėkmingus susitikimus su Rusijos ir daugelio užsienio šalių savo gerbėjais.
A. Voznesenskis yra Rusijos Pen – centro vice–prezidentas, jo pastangomis Predelkine įkurtas B. Pasternako muziejus, jis išrinktas dešimties pasaulio šalių akademiku ir garbės nariu. 1978 m. už eilėraščių rinkinį „Vitražo meistras“ jam suteikta sovietinė valstybinė premija, Prancūzijoje jis buvo įvardintas „didžiausiu šių laikų poetu“.
Pirmi A. Voznesenskio eilėraščiai spaudoje pasirodė 1958 m. 1960 m. išleido dvi eilėraščių ir poemų knygas – „Parabolė“ (Парабола) ir „Mozaika“ (Мозаика). Vėliau išėjo rinkiniai „Antipasauliai“ (Антимиры) (1964), „Vilionė“ (Соблазн) (1979), „Neatskaitomybinis“ (Безотчётное) (1981), „Rusija“ (Россия, Poesia) (1991), „Virtualiniame vėjyje“ (На виртуальном ветру) (1998), „Eilės, Poemos, Proza“ (Стихотворения; Поэмы; Проза) (2000) ir kiti. 1972 m. pateikė ir buvo pastatyta rok–opera „Juniona ir Avosis“ (Юнона и Авось), o 1984 m. memuarai ir publicistika knygoje „Dvasios kritikai“ (Прорабы духа).
A. Voznesenskio lyrikoje pateikiamas sovietinio mentaliteto žmogus ir jo aplinka. Lyginami jie su pasaulinės civilizacijos bendražmogiškaisiais kriterijais. Palyginimų amplitudėje nėra įprasto klasikinio vaizdo, yra daug ekstravagantiškumo ir metaforizuotų elementų. Kintantis eilėraščio ritmas glaudžiai siejamas su aprašymų dinamika ir jausminiais svyravimais, o taip pat raidiniu bei skiemeniniu žodžio skambesiu. Ne vieno kūrinio pateikimo forma – lyrinis monologas.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
Poezija. - Vilnius, 1965. - 63 p.
Kūrinių taip pat yra:
Rusų meilės lyrika. T. 4: Lauk manęs - ir grįšiu aš… – Vilnius : Standartų sp., 2004. - 223 p.
