Amerikiečių rašytojas, žurnalistas, humoristinių ir siaubo apsakymų autorius. Gimė 1842 m. birželio mėn. 24 d. mažame Ogajo valstijos kaimelyje, neturtingo fermerio šeimoje. Jis buvo dešimtas. Visi vaikų vardai iš „A“ raidės: Abigailas, Adisonas, Aurelinas, Almeda, Ana, Amelija, Augustinas, Andrius, Albertas ir būsimasis rašytojas – Ambrozas. Tėvai užsispyrę, uždaro būdo, fanatiškai tikintys į dievą. Jie buvo įsitikinę, kad žmogus gimsta vargui, o linksmybės tik iš velnio. Tėvas turėjo nedidelę biblioteką ir buvo apsiskaitęs žmogus, mokėjo ironizuoti. Šeima dažnai kilnojosi iš vienos vietos į kitą, nes manė, kad kitoje vietoje bus pigesnė duona ir bus lengviau gyventi. Tėvams buvo sunku išmaitinti tokį būrį vaikų. Ambrozas anksti pradėjo uždarbiauti. Sulaukęs penkiolikos jis jau spaustuvininko padėjėjas. Po to reklamavo maisto prekes, dirbo oficiantu, vėliau plytų fabrike ir t.t. Galiausiai Kentukyje įstojo į karinę mokyklą. Visada, radęs nors minutę laiko, skaitė knygas. Birso universitetai – pilietinis karas, kuris vyko tarp JAV Šiaurės ir Pietų. Jis kovėsi šiauriečių gretose. Keturis metus praleido fronte, buvo sunkiai sužeistas. Karo palikimas – galvos skausmai – kankino jį visą likusį gyvenimą. Bet jam kariuomenėje buvo gera, nes nereikėjo niekuo rūpintis, apie nieką galvoti. Buvo dargi linksma, nors šalia vargas, mirtis, prievarta ir kraujas. Jis dar nežinojo, kad rašys, bet, būdamas iš prigimties pastabus, viskuo domėjosi, viską dėjosi į galvą. Vėliau rašydamas knygas jis vėl viską prisimins ir pateiks skaitytojui. Kariuomenėje jis užsitarnavo majoro laipsnį. Karininko Šermano daliniuose jis tapo spaustuvininku. 1865 m. jis demobilizavosi.
Po karo buvo paskirtas kaip Valstijų atstovas, dalinantis pietiečių paliktą turtą. Pokarines pagirias – gobšumą ir neteisybes dalijantis turtą – jis pamatė visoje grožybėje – jų smulkmeniškumą, niekšiškumą, grobuoniškumą. Jis bandė priešintis tam, bet prieš jį išaugdavo neįveikiama siena.
Galiausiai jis pradėjo rašyti eilėraščius, apsakymus, apybraižas, straipsnius. Jo parašai karikatūroms pasirodė ant San Francisko namų sienų. Taip jis pažino pirmo išgarsėjimo skonį. Jis tapo „News Leter“ laikraščio korespondentu. Paskui trisdešimt metu bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo jo plunksnos priklausė išgarsėjimas ir nežinomybė, turtingumas ir neturtas, žmogaus reputacijos suniekinimas arba iškėlimas... Birsas pasidarė apžvalgininku. Labai stipriu, nes jis vertino valstybės ir miesto valdžios žingsnius, straipsnius ir knygas, žmones ir jų likimus.
1871 m. Birsas žurnale „Overlend Mansli“ išspausdino pirmą savo apsakymą – „Šmėklų slėnys“ ir nuo tada prasidėjo šio rašytojo pasaulinis pripažinimas. Tačiau visuomenė, kaip ir pirmos jo knygos „Brangakmeniai ir dulkės“ (1872), nepastebėjo. Po trijų metų viešnagės Anglijoje (bendradarbiavo laikraščiuose), Birsas vėl grįžo į San Franciską. Išleido knygą, kurioje valsą pavadina „seksualinių potraukių pasireiškimu“. Kilo daug triukšmo. Dabar eidamas gatve prie šono nešiojasi revolverį, o rankoje gerą lazdą, nes gatvėje ne taip jau retai teko ne juokais kovoti su įžeidėjais, melagiais ir veidmainiais. Žurnalistika dabar jam teikė pasiturintį pragyvenimą. Teko išlaikyti šeimą, nors ji ir nebuvo tokia didelė, kaip jo tėvo. Bandė užsiimti verslu, nieko neišėjo. 1882 m. jis savo straipsniuose pradėjo negailestingą „partizaninę kovą“ su turčiais ir valdžios dviveidžiais. Ir nors pritrūkdavo rimtų argumentų savo požiūriui ginti, poveikis visuomenei buvo stiprus. Birsas netiki socializmu ir greitu visuomenės pertvarkymu, jis net puola JAV socialistus. Kai kada jis solidarizuojasi su valstybės vykdoma politika. 1887 m Birsas padaromas laikraščio „San Francisco Examiner“ redaktoriumi. Triukšmingai didėja jo, kaip laikraštininko, šlovė. Ji pradeda pravardžiuoti „visagaliu dievu Birsu“. Jis apie save sako: „Mano religija –.nekęsti niekšų“ ir aistringai savo įžadus vykdo. Jis puola geležinkelių karalių Hantingtoną, o kai tas pakliūna į teismą, Birsas tampa visuomeniniu kaltintoju. Bandė jį papirkti, bet užsiprašė septyniasdešimt mln. dolerių, kuriuos milijonierius turėjo gražinti valstybei. Jis ir toliau nesustodamas rašo. 1891 m., materialiai parėmus jo talento gerbėjams, jis išleido knygą „Gyvenimo tirštumoje“, 1892 – „Ar gali taip būti“, 1899 – „Fantastinės pasakėčios“, kur sudėjo savo eilėraščius ir straipsnius. Prieš pat mirtį 1909 – 1912 m. išspausdino 12 tomų „Rinktinių raštų“, kur sudėjo be atrankos visa, ką buvo parašęs. Knygas prastai pirko, tai žeidė rašytojo sielą.
Vaikystėje rašytojas kentėjo nuo despotiško tėvo, o dabar savo šeimai jis taip pat nebuvo švelnus. Dėl to tapo vis vienišesnis. Išėjo žmona, pabėgo iš namų penkiolikametis sūnus ir pakliuvo į kalėjimą. Birsas pergyveno abu savo sūnus. 1907 m. jis federalinės vyriausybės paprašė pensijos. Jam skyrė per mėnesį 12 dolerių.
1913 m. Birsas išvyko kaip karinis korespondentas į Meksiką. Ir dingo be žinios. Paskutinis jo laiškas iš Meksikos datuotas 1913 m. gruodžio mėn. 26 d. Jo mirtis apaugo legendomis. Nužudė, pats nusižudė, juk jam jau buvo 71? Niekas neaišku. Jis nebegrįžo.
Ambrozo Birso mirties data laikoma 1913 12 26. Rašytojo mirties aplinkybės taip ir liko iki šiol neišaiškintos.
Šio autoriaus kūrinių į lietuvių kalbą neišversta.
