Didysis prasmės ieškotojas – Algirdas Julius Greimas (1917-1992)
2017-ieji paskelbti Algirdo Juliaus Greimo metais
2017 m. kovo 9 d. sukanka 100 metų, kai gimė kalbininkas, semiotikas, mitologas ir eseistas Algirdas Julius Greimas. Savo semiotikos darbais išgarsinęs Lietuvos vardą pasaulyje. A. J. Greimas gimė Tuloje, pasak jo, Tolstojaus ir „samovarų“ mieste. Tula tada buvo vienas industrinių Rusijos centrų, garsėjo ginklų ir rusiškų virdulių gamyba.
1918 m. Greimų šeima grįžo į Lietuvą. Algirdo vaikystė prabėgo Kupiškyje. Kupiškio gimnazijoje tėvas dėstė lietuvių kalbą, aritmetiką, dailyraštį, motina buvo mokyklos raštvedė. Vasaras Algirdas praleisdavo kaime, kur dirbdavo įvairius ūkio darbus.
Baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją A. J. Greimas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame 1934–1936 metais studijavo teisę. Baigęs mokslus išvyko į Prancūziją. Grenoblio universitete studijavo prancūzų kalbą bei kalbotyrą. Nuo 1940-ųjų rudens Greimas dėstė prancūzų ir lietuvių kalbą Šiaulių mergaičių ir suaugusiųjų gimnazijose. Priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo sumanytojų.
Per pirmuosius masinius trėmimus Greimo tėvas, Prienų burmistras, ištremiamas į Krasnojarsko sritį, o motina – į Altajų. Algirdas, kaip Raudonosios armijos atsargos karininkas, mobilizuotas Šiauliuose surašinėti išvežtųjų turtą. Po poros savaičių, atėjus vokiečiams, jam, jau kaip Lietuvos karininkui, pavedama palaikyti tvarką Šiauliuose. 1943–1944 m. Greimas organizavo Šiauliuose kultūrinio almanacho Varpai leidimą. Čia jis išspausdino pirmuosius savo literatūrinės kritikos straipsnius „Binkis – vėliauninkas“ ir „Cervantes ir jo Don Kichotas“. Pirmajame Kazys Binkis tapatinamas su atgimusios Lietuvos jaunatve (prie Binkio kapo Greimas prisaikdino poetą Antaną Miškinį ir prozininką Liudą Dovydėną kovoti su okupantais). Tokia istorinė patirtis sudarė psichologines Greimo semiotikos prielaidas. „Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatina susirūpinti prasme visų tų baisybių, kurios vyksta prieš jūsų akis“, – rašė A. J. Greimas.
Persikėlęs į Kauną, A. J Greimas įsijungė į antinacinę rezistenciją – tapo pogrindinės Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu, redagavo laikraštį Laisvės kovotojas, raginusį Lietuvos jaunimą nestoti į lietuvišką SS legioną ir nepaklusti jokiems okupacinės valdžios verbavimams.
Artėjant frontui, Greimas pasitraukė į Vakarus ir 1945-ųjų pradžioje apsistojo Paryžiuje. Iš čia jis ir toliau palaikė ryšius su antisovietine rezistencija, skatino priešinimąsi okupacijai Amerikos lietuvių spaudoje. „Rezistencija, – aiškino Greimas, – tai individo fundamentali laikysena prieš gyvenimą ir prieš mirtį, tai originalus įtemptas moralinis klimatas, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna savo naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę. Gyvendamas Paryžiuje, A. J. Greimas nuolat sekė kultūrinį ir politinį gyvenimą sovietų okupuotoje Lietuvoje.
Prancūzijoje Greimas gyveno mokslininko intelektualo gyvenimą. 1948 m. Sorbonoje apgynęs daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“, jis išvyko dėstytojauti į Aleksandriją, kur susidraugavo su būsimąja prancūzų intelektualinio gyvenimo įžymybe Rolanu Bartu (Roland Barthes). Aleksandrijoje susibūrę prancūzų intelektualai kas savaitę rinkdavosi kvapą gniaužiančioms diskusijoms apie marksizmą, humanitarinius mokslus, matematiką, poeziją, psichoanalizę, filosofiją.
Nuo 1965 m. A. J. Greimas pradėjo vadovauti Paryžiaus aukštųjų visuomenės mokslų mokyklos bendrosios semantikos studijų centrui, organizuodavo seminarus. A. J. Greimo teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmės mokslui. A. J. Greimas sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, tų sistemų ryšius ir sąveiką. Pats A. J. Greimas, svarstydamas apie semiotiką, teigė: „Semiotika nėra nei filosofija, nei literatūros teorija, nei lingvistika – tai visus ženklus tyrinėjantis ir apglėbiantis gyvenimo būdas“. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų A. J. Greimas parašė prancūziškai, prancūzų kalba išdėstė ir paties sukurtą bendrąją reikšmės teoriją.
Elementariųjų reikšmės sistemų aprašymą A. J. Greimas susiejo su naratyvine sintakse, tinkančia įvairioms „kalboms“ analizuoti. Pagal jo teoriją, sąmoninga ir nesąmoninga žmogaus veikla yra nuolatinis jam vertingų objektų įgijimas ar netekimas, vertės objektų mainai sąlygoja pažintinio, etinio ir estetinio prado sąryšį gyvenime. A. J. Greimo semiotika dabar plėtojama daugelyje Europos šalių, Lotynų Amerikoje, Kanadoje.
Bibliografija:
Stambiausi leksikografiniai A. J. Greimo darbai
- Senosios prancūzų kalbos žodynas, 1968
- Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas, 1992, su T. A. Keane
Lietuviškai išleistos šios A. J. Greimo knygos:
- Semiotika, 1989
- Iš arti ir iš toli, 1991
- Tautos atminties beieškant, 1990
- Lietuva Pabaltijy: Istorijos ir kultūros bruožai, 1993 (kartu su S. Žuku lietuvių ir prancūzų kalbomis)
- Gyvenimas ir galvojimas, 1998
- Baimės ieškojimas, 1999
- Apie Netobulumą, 2004
- Struktūrinė semantika, 2005
- Lietuvių mitologijos studijos, 2005
