A. N. Ostrovskis, rusų rašytojas – dramaturgas bei teatro veikėjas, gimė Maskvoje balandžio 12 d. tarnautojo šeimoje. Vaikystėje gyveno Zamaskvorečej, kur buvo susibūrę Maskvos pirkliai. Nuo vaikystės mokėsi užsienio kalbų, mokėjo graikų, prancūzų, vokiečių, anglų, italų ir ispanų kalbas. Kai jam suėjo 12 metų, rašytojas pradėjo mokytis pirmoje Maskvos gimnazijoje, kurią baigė 1840 m. 1840 – 1843 m. studijavo Maskvos universitete teisę.
Labai mėgo teatrą, žiūrėjo spektaklius, kuriuose vaidino M. Ščepkinas, P. Močalovas. Besižavėdamas, pats panoro rašyti teatrui. Teisės studijų nebaigė, nutarė užsiimti literatūra. Tėvo verčiamas pradėjo tarnauti teisme, kur stebėjo žmonių gyvenimą, sukaupė daug įdomios patirties. 1849 m. parašė komediją „Savi žmonės – susitarsime“. Pjesė išgarsino autorių, bet užrūstino carą Mikalojų pirmąjį. Ji buvo uždrausta, o autorių pradėjo sekti policija. Nepaisant to, dramaturgas, įkvėptas sėkmės, kasmet pradėjo rašyti po keletą pjesių. Greit jų susikaupė tiek, kad buvo sukurtas „Ostrovskio teatras“.
1850 m. Rašytojas pradėjo bendradarbiauti Maskvos žurnaluose, patenko tarp maskviškės inteligentijos atstovų. Tuo metu sukūrė kūrinius „Jaunuolio rytas“, „Netikėtumas“. Nuo 1851 m. A. N. Ostrovskis atsisakė tarnybos, atsidėjo rašytojo darbui, parašė dramos veikalų, kuriuose ryškios gogolinės tradicijos („Neturtinga nuotaka“(1851 m.), „Nesutiko charakteriai“(1857 m.)).
1853 m. jis atsisakė kritinio požiūrio į Rusijos žmonių gyvenimą, už ką rašytoją kritikavo N. G. Černyševskis. 1856 m. dalyvavo ekspedicijoje Pavolgyje, tyrinėjo ir aprašinėjo vietinių žmonių gyvenimą bei papročius.
Po to jis vėl suartėjo su revoliucionieriais – demokratais, rašė pjeses, kuriose kritiškai vertino visuomeninę Rusijos santvarką ir žmonių gyvenimą. Parašė tokias pjeses, kaip „Pelninga vieta“ (1856 m.), „Auklėtoja“ (1858 m.), „Audra“ (1859 m.) ir kt. Dobroliubovas pastarąją pjesę pavadino „Šviesos spinduliu tamsos karalystėje“. 1860 m. A. N. Ostrovskis parašė keletą pjesių istorine tematika.
1863 m. už literatūrinę veiklą A. N. Ostrovskis buvo apdovanotas Uvarovo premija ir išrinktas Peterburgo Mokslų Akademijos nariu korespondentu. Rašytojas šiuo laikotarpiu buvo renkamas daugelio visuomeninių organizacijų, susijusių su teatrine veikla, valdybos nariu ir vadovu.
1870 m. rašytojo žvilgsnį patraukia poreforminės Rusijos dvarininkų gyvenimas, paskyrė tų klausimų tyrimui keletą pjesių: „Pasiutę pinigai“ (1870 m.), „Miškas“ (1871 m.), „Vilkai ir avys“ (1875 m.) ir kt.
Paskutiniais gyvenimo metais A. N. Ostrovskis rašė seriją pjesių skirtų Rusijos moterų likimui: „Paskutinė auka“, „Bekraitė“, „Širdis ne akmuo“, „Talentai ir gerbėjai“, „Be kaltės kalti“ ir kt.
A. N. Ostrovskis iš viso parašė 47 dramos kūrinius, iš kurių daugelis tebestatomi pasaulio scenose iki šių dienų.
Rašytojas A. N. Ostrovskis mirė 1886 m. birželio 14 d. Ščelikovo dvare (Kostromos gubernija). Ten pat rašytojas ir palaidotas. Caras laidotuvėms skyrė 3000 rublių, žmonai metinę pensiją – 3000, vaikų auklėjimui (jų liko 4) kasmet – 2400 rublių.
1929 m. Maskvoje prie Mažojo teatro rašytojui – dramaturgui atidengtas paminklas.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
A. Ostrovskio Komedijos - Kaunas : Švyturys, 1922 - 160 p.
Perkūnija : A. Ostrovskio 5-ių veiksmų drama - Klaipėda : Rytas, 1923 - 116 p.
Audra : [pjesės] - Kaunas : Valst. grož. lit. l-kla, 1948 - 457 p.
Bekraitė : [pjesių rinkinys] - Kaunas : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950 - 447 p.
Vilkai ir avys : pjesės - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1953 - 436 p.
