Apie:
Rusų rašytojas, filosofas, publicistas, leidėjas. Gimė Maskvoje keletą mėnesių prieš Borodino kautynes ir prieš Maskvos gaisrą. Tėvas – Ivanas Aleksandrovičius Jakovlevas, kilęs iš dvarininkų, tolima Romanovų dinastijos atšaka. Jis, bevažinėdamas po užsienio valstybes, Viurtemberge susitiko gerokai jaunesnę už save valstybės valdininko dukterį Luizą Gaag ir, susipažinęs, parsivežė ją į Maskvą. Tačiau bažnyčioje su ja taip ir nesusituokė. Manoma, kad priežastis – ji buvo liuteronė, jis – stačiatikis.
Šeima gyveno Arbate. Sūnui davė Gerceno pavardę. Kadangi jie nebuvo susituokę, o vaikas gimė, tėvo teigimu iš „širdžių tarpusavio ryšio“, tai ir davė jam širdies sinonimo pavardę. Sūnų Aleksandrą auklėjo kaip tikrą dvarininkų vaiką – prižiūrėjo keletas auklių, mokė – vokiečių ir prancūzų pedagogai. A. Gercenas buvo judrus, gyvo proto, plačios vaizduotės, gerai mokėsi.
Metams bėgant smarkiai keitėsi Gerceno tėvo charakteris. Apie 1820 m. pasidarė niūrus, uždaras vienišius. Bet išliko teisingas, rūpinosi ir mylėjo savo vaikus. Tačiau mažasis Aleksandras to nesuprato, vengė tėvo ir labiau linko prie geraširdės ir švelnios motinos.
A. Gercenas nuo pat vaikystės daug skaitė. Knygų didelėje tėvo bibliotekoje buvo pakankamai. Kai jam suėjo 14, įvyko Dekabristų sukilimas. Jis žinojo kaip caras nubaudė riaušininkus ir tai labai jį paveikė. A. Gercenas su artimu draugu N. Ogariovu Vorobjovo kalnuose prisiekė iki amžiaus pabaigos kovoti už dekabristų idealus, prieš carinę savivalę ir smurtą.
Pagaliau, 1829 m. A. Gercenas tapo Maskvos universiteto fizikos – matematikos fakulteto studentu. Tuo laiku jis jau buvo išstudijavęs Šilerio ir Gėtės raštus, dabar pasinėrė į Kanto ir Šėlingo filosofinius samprotavimus, utopines visuomenės pertvarkymo teorijas. Baigė universiteto kursą 1833 m. Bestudijuodamas tuoj pat įsitraukė į slaptųjų būrelių veiklą, 1834 m. caro slaptoji policija jį suėmė ir kadangi vis tiek neatsisakė savo anticarinių pažiūrų ir nežadėjo atsisakyti kovos su režimu, jį 6 metams ištrėmė į Viatką. Tačiau būdamas veiklus jis ir čia nenusiminė. Gerai susipažino su provincijinės rusiškosios biurokratijos veiklos metodais, įsimylėjo ištekėjusią moterį ir dėl to vėliau labai apgailestavo. Čia būdamas pradėjo susirašinėti su pussesere Natali, kuri taip pat buvo gimusi iš nesantuokinių santykių ir gyveno pas savo, griežtas pažiūras ir nusistatymus turinčią, tetą.
Kol A. Gercenas buvo tremtyje Viatkoje, jo tėvas nenustojo klebenti aukštų caro valdininkų duris ir jam pavyko perkelti sūnų arčiau centro į Vladimiro miestą. Tuo pat laiku A. Gercenas, pasinaudojęs draugų pagalba, padėjo pusseserei Natali Zacharinai pabėgti nuo griežtosios tetulės ir atvykti į Vladimirą, kur, prieš tėvų valią, jie tuoj pat susituokė. Čia begyvendamas ir džiūgaudamas povestuvinio gyvenimo laime, parašė apysaką Jauno žmogaus užrašai, kurią paskelbė 1840 m.
Spausdinti savo politinius ir kitokius straipsnius pradėjo 1836 m., pasirašinėdamas Iskanderio slapyvardžiu. 1841 – 1846 m. parašė romaną Kas kaltas?, apysakas – Daktaras Krupovas (1847) ir Šarka vagilė (1848), kur nagrinėjo Rusijos baudžiavinio gyvenimo postulatus.
Pagaliau baigėsi tremtis, Gercenas grįžo į Maskvą. Netrukus persikėlė į Peterburgą ir pradėjo dirbti. Landi ir atkakli cenzūra nė kiek nepraėjus jo laiške vėl aptiko kritiškų minčių apie carizmą. I.. Gerceną vėl teisė ir ištrėmė į Novgorodą. Tik 1942 m. vėl leido grįžti į Maskvą. Dabar jis jau turėjo nemaža bendraminčių (I. Turgenevą, V. Belinskį, Bakuniną, N. Ogariovą ir kt.), kurie rašė į pažangius ir jiems palankius leidinius. Jų svarbiausias tikslas – kovoti su carine tironija, panaikinti Rusijoje baudžiavą.
1847 m. mirė Gerceno tėvas. Jis su savo motina gavo didelį palikimą. Būdamas labai veiklus ir Rusijoje nerasdamos palankios dirvos kūrybiniam darbui, Gercenas nutarė emigruoti. Tais pačiais metais su žmona, motina, vaikais ir net tarnais atvyko į „pasaulio sostinę“ – Paryžių. Čia begyvendamas greitai suartėjo su socialistais, pritarė Europos revoliucinio pakilimo bangai. Rusijos caras, matydamas tokį A. Gerceno nusiteikimą, įsakė „neklaužadai sūnui“ nedelsiant grįžti namo. A. Gercenas tą daryti atsisakė. Carui pasitaikė gera proga konfiskuoja jo turtą. Nuskriaustojo pusėje buvo stambus bankininkas D. Rotšildas, kuris turėjo finansinių galių spūstelėti Rusijos valdžiai ir šią privertė konfiskuotą turtą A. Gercenui grąžinti. Dabar A. Gercenas tapo visiškai savarankiškas, jo veiklai vystyti nebetrūko nei moralinių, nei materialinių išteklių. Tokias finansines galimybes teturėjo nedaug kas iš panašių Rusijos pabėgėlių.
A. Gercenas pradėjo rašyti ir Rusijoje išspausdino seriją straipsnių (Laiškai iš Marigni aveniu), kur pateikė įkalčių ir negailestingai demaskavo Prancūzijos buržua. Amžininkų vertinimu tai buvo straipsniai geresni už K. Markso ir H. Heinės publicistiką. Rusijoje straipsnius daug kas vertino neigiamai, nes juose perdaug vilčių A. Gercenas dėjo į revoliucinį perversmą, visiškai paliko nuošaly visuotinio švitimo reikalus.
Sukilusių žmonių krauju buvo užgesintos Prancūzų ir Italų 1948 – 1949 m. revoliucijos Su sukilėliais susidorojo žiauriai, be jokio pasigailėjimo. Kadangi A. Gercenas buvo už revoliuciją, tai žmonių – revoliucionierių žūtys moraliai jį paskui persekiojo visą gyvenimą. Gercenas spaudoje smulkiai aprašė tuos įvykius. Jis nebenorėjo grįžti į Rusiją, dėl to įsigijo Šveicarijos pilietybę. Po to įvyko jo šeimos tragedija. Jo žmoną Natali paviliojo pats artimiausias jo draugas, vokiečių revoliucinis poetas – Georgas Gerveris, kuris draugavo su K. Marksu ir Vagneriu. Jį H. Heinė ironizuodamas vadino vokiečių revoliucijos „geležiniu vyturiu“. Teko Gercenui savo kailiu pajusti laisvojo ir nevaržomo šeimyninio gyvenimo, kurį jis propagavo, visus malonumus. Gercenas pasijuto išmuštas iš vėžių, neteko galvos, jį smaugte smaugė pavydo šuorai. Nuo šitų likimo suteiktų smūgių jis nebeatsigavo iki amžiaus pabaigos. Vėliau A. Gercenas, kaip nė vienas kitas rašytojas, iki smulkiausių detalių ir ryškiai aprašė šeimos irimo priežastis, tą būseną, kurią jam teko patirti viską matant ir jaučiant. Nežiūrint visų Gerceną ištikusių nelaimių, tuo laiku jis parašė daug straipsnių, laiškų, teikė Prudonui materialinę paramą, daug skaitė.
Po trumpo išsikyrimo Natali vėl grįžo pas jį į Nicą, bet tik dėl to, kad ant jo rankų galėtų numirti. Bemaž tuo pat metu A. Gerceno motina su vienu jo sūnumi plaukė audringa jūra iš Marselio ir nuskęsta. Jų kūnų nepavyko surasti. Po šio įvykio A. Gerceną likimas prislėgė pačiu negailestingiausiu būdu.
A. Gercenas viskuo nusivylė, prarado pusiausvyrą, paliko visus draugus ir su trimis savo sūnumis 1851 m. atvyko į Londoną. Pas jį atklydo vaikystės draugas Nikolajus Ogariovas ir jie kartu pradėjo leisti laikraštį „Šiaurės Žvaigždė“ („Полярная Звезда“) – pirmą rusišką necenzūruojamą spausdintą leidinį. Vėliau laikraštis pervadinamas „Varpu“ („Колокол“), kurį 1857 – 1867 m. leido jau Ženevoje. Čia A. Gercenas paskelbė pirmąsias Praeities ir godų (Былое и думы) dalis. Savo didįjį rašinį jis vadino „Deividu Koperfildu“, nes Č. Dikensą laikė didžiu rašytoju, jo minėtą romaną – šedevru. Praeities ir godų pradžią parašė 1952 m., užbaigė tik 1867 m. Tuo pačiu laiku parašė esė apie ekonomistą Robertą Oueną, aktorių Ščepkiną, menininką Ivanovą, Italijos karį – revoliucionierių Garibaldį. Rusijoje šiuos memuarus buvo pasiruošta išleisti tik apie 1916 m.
Mirė Gercenas Paryžiuje, iš pradžių palaidotas Per Lašez kapinėse, po to perlaidotas Nicoje prie žmonos kapo.
A. Gercenas buvo visapusiškai išsilavinęs, plačios vaizduotės ir erudicijos, sugebėjo giliai matyti ir analizuoti visuomenės kitimo socialinius reiškinius. Turėjo talentą viską švelniai ironizuoti, o jo poetinis polėkis paprastai piešdavo lyrinį ir ryškų vaizdą, kurį perskaitęs nebepamirši. Jo pavaizduoti žmonių literatūriniai portretai, aprašyti įvykiai ir jų detalės, sukurti apsakymai ir romanai, o taip pat straipsniai ir laiškai – tai ištisa galerija žmonių, gyvenimo situacijų, požiūrių ir vertinimų. A. Gercenas puikai jautė gyvenimo pulsą, turėjo pakankamą intelektualinį potencialą ir įžvalgumą ir sugebėjo reiškiniuose užčiuopti jų esmę ir parodyti ją skaitytojui. Dėstomą situaciją ar mintį aprašinėdavo iki tokio taško, kol visiems tapdavo aišku kas tai yra, ką toliau reikės daryti.
A. Gerceno proza kalbos gyvumu, betarpiškumu plaukia tarsi girdimi kito žmogaus nuoširdūs žodžiai, visai nepriekabūs ir bešališki. O tai visada žavi skaitytoja, ypač, kai nagrinėjami rimti visuomeniniai reiškiniai.
L. Tolstojus, visiškai nepritardamas revoliucinėms A. Gerceno pažiūroms, vis dėlto, kalbėdamas apie A. Gerceno raštus, pareiškė – niekur kitur nematęs „tokio reto sujungimo minties gilumo su jos skaidrumu“.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Šarka vagilė. - Vilnius : Vaga, 1976. [kitas leidimas 1948 m.]
Praeitis ir godos (4 tomai). - Vilnius : Valst. grož. literatūros l-kla, 1958.
Kas kaltas? - Vilnius : Vaga, 1977. [kitas leidimas 1949 m.]
