Rašyk
Eilės (72564)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10400)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Afanasijus Afanasjevičius Fetas (Šenšinas)

Афанасий Афанасьевич Фет (Шеншин)

Apie:

Gimė 1820 m. gruodžio 5 d. (pagal senąjį kalendorių – lapkričio 23 d.), mirė 1892 m. gruodžio 3 dieną (pagal senąjį kalendorių – lapkričio 21 d.).

Rusų poetas – lyrikas, vertėjas, publicistas. A.A. Fetas gimė Orlovo gubernijos Mcensko valsčiaus Novoselkų dvare, kuris priklausė atsargos karininkui A.N. Šenšinui. Poeto A.A. Feto nei gimimo data, nei tėvas tiksliai nežinomi.

1820 m. pradžioje Vokietijoje Darmštadto mieste gydėsi 44 metų apsišvietęs Rusijos karininkas A.N. Šenšinas. Jis Orlovo gubernijoje turėjo savo dvarą. Besigydydamas susipažino su 22 metų vokietaite Šarlote Beker, kuri buvo ištekėjusi už Johano Feto. Tų pačių metų rudenį ji metė šeimą ir, būdama nėščia, pabėgo su Šenšinu į Rusiją. Šarlotė persikrikštijo į stačiatikes ir oficialiai ištekėjo. Jos pravoslaviškieji atributai – Jelizaveta Petrovna Šenšina. Gimęs berniukas buvo pakrikštytas Afanasijaus Šenšino vardu ir pavarde. Kai jam sukako 14 m., t.y. 1835 m., kažkam įskundus, oficialiai buvo pripažinta, kad jis yra nesantuokinis vaikas ir iš jo buvo atimtos dvarininko titulas ir dvarininkinės tėvų turto paveldėjimo teisės. To titulo susigražinimas buvo daugelio metų A.A. Feto galvos skausmas.

A.N. Šenšinas, nenorėdamas, kad vaikas būtų laikomas nesantuokiniu, išvežė jį į Estiją, ir paprašė giminių Vokietijoje, kad vaikas būtų įteisintas tuo metu jau mirusio Feto tėvo sūnumi. Sutikimas buvo gautas ir 1834 m. poetas neteko Šenšino pavardės, tapdamas vokiečių emigrantu Fetu. Tai jam dar labiau apsunkino rusiškųjų dvarininkinių atributų susigražinimą.

Grįžkime į A.A. Feto vaikystę ir jaunystę. Nuo vaikystės jis mokėsi namuose, o 1835 – 1837 m. – vokiečių mokykloje Vero mieste (Estija). Čia buvo mokoma matematikos ir senųjų kalbų. 1838 m. įstojo į Maskvos profesoriaus M.P. Pogodino pensionatą, o rudenį - į Maskvos universiteto filologijos fakultetą. Studentaudamas gyveno pas studijų draugą A. Grigorjevą, kuris vėliau išgarsėjo kaip kritikas ir poetas.

1840 m. pasirodė pirmasis poeto eilėraščių rinkinys Lyrinis panteonas (Лирический пантеон). Nors knyga nesusilaukė plataus pripažinimo, tačiau ji atidarė poetui vartus į didžiuosius Rusijos literatūrinius žurnalus – „Maskviškis“ (Москвитянин), „Tėvynės užrašai“ (Отечественные записки) ir kt. 1844 m. A.A. Fetas baigė universitetą.

1848 m. A.A. Fetas pradėjo tarnauti kariuomenėje kavaleristu. Taip elgtis vertė noras susigražinti rusiškuosius Šenino titulus. 1853 m. jam pasisekė susigražinti Rusijos pilietybę.

1850 m. pasirodė antra jo eilėraščių knyga A. Feto eilėraščiai.1856 m. I. Turgenevas paruošė ir išleido A. Feto eilių rinktinę. 1857-aisiais poetas ištisus metus atostogavo - lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. 1858 m. A. Fetas, būdamas majoru, išėjo į atsargą (dvarininko titului susigražinti reikėjo pulkininko karinio laipsnio).

1857 m., būdamas Paryžiuje, A.A. Fetas vedė turtingą studijų draugo B. Botkino seserį M. Botkiną ir apsigyveno Maskvoje.

1863 m. A.A. Fetas, nusivylęs literatūriniu darbu, Mcensko srity pirko 200 dešimtinių žemės ir persikė gyventi į Stepanovkos kaimą. Tais pačiai metais išėjo jo eilėraščių dvitomis. Po šios publikacijos daugiau kaip dešimtmetį poetas neberašė eilių, bet ėmėsi publicistikos apie ūkininkavimą.

1860 – 1870 m. A.A. Fetas intensyviai susirašinėjo su L. Tolstojumi, domėjosi filosofija. 1873 m. caras Aleksandras II suteikė A.A. Fetui teisę susigražinti Šenšino pavardę ir visas Rusijos dvarininko privilegijas. A.A. Fetas pardavė turėtą žemę ir išvyko iš Stepanovkos. 1877 m. Kursko gubernijoje jis nusipirko Vorobjovo dvarą. Gyvenant šiame dvare tarsi iš naujo pabudo poetinė A. Feto aistra ir jis sukūrė daugiau kaip 300 naujų eilėraščių, išleido net keturias savo poezijos knygeles, kurios vėliau buvo sudėtos į vieną rinkinį bendru pavadinimu Vakaro ugnys (Вечерние огни, 1883, 1885, 1888, 1891 m.). Tais pačiais metais išėjo A. Feto Mano atsiminimų dvitomis, buvo paruošta knyga Ankstyvieji mano gyvenimo metai, kurie išleisti po poeto mirties.

1880 m. pradžioje A.A. Fetas išvertė Gėtės „Faustą“, Šopenhauerio „Pasaulis kaip vaizdinys“ ir kt. Pagaliau 1883 m. išleido knygą, kurią ruošė nuo studentavimo laikų. Tai buvo visų Horacijaus eilėraščių vertimai. Už šį darbą jam suteikė Peterburgo Mokslų akademijos nario – korespondento titulą.

Poeto mirtis, panaši į jo sunkaus gimimo paveikslą, ilgą laiką buvo gaubiama nežinomybės ūko. Į amžiaus pabaigą poetą kankino širdies liga, blogėjo matymas. Pusvalandį prieš mirtį jis žmonos paprašė taurės šampano. Ji pabijojo duoti, išėjo kviesti gydytojo. Tada A.A. Fetas savo sekretorei padiktavo tokius žodžius: „Sąmoningai negaliu suvokti vis didėjančių ir neišvengiamų kančių, savanoriškai einu į neišvengiamybę“. Savo ranka prirašė: „21 lapkričio Fetas (Šenšinas)“. Po to, mėgindamas nusižudyti, pagriebė durklą, bet sekretorė, net pati nukentėdama, jį iš poeto atėmė. Tada A.A. Fetas per kelis kambarius bėgo į virtuvę kito peilio ir gaudydamas kvapą nukrito ant kėdės ir tuoj pat mirė. Tai atsitiko 1892 m. Kursko gubernijos Vorobjovo dvare.

A.A. Feto poetinė lyrika yra skirta grožio idealams. Jis rašė: „Sustoję prie amžino grožio / Dainuojam, garbinam ir meldžiamės.“ Grožis, pagal A.A. Fetą, atsispindi žmogaus sąmonėje ir sutampa su Amžinybės ir Dievybės sąvokomis.


Bibliografija:

Fetas, Afanasijus Afanasjevičius. Poezija / iš rusų kalbos vertė Jonas Strielkūnas. - Vilnius : Vaga, 1984. - 109 p.
Ji spindi žavesiu slaptu. - Marijampolė: Ramona, 2000. - 276 p.



Gimė: 1820-12-05
Mirė: 1892-12-03
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą