Subis (1)

Mes dažnai sėdėdavome prie šiukšlyno. Gal kiekvieną dieną. Nelabai žinau, laiko neskaičiuodavom. Metai, mėnesiai, dienos, minutės. Tai ne mums. Priklausomybė, įsipareigojimas. Ne mums. Aštuntą valandą pirma pamoka - šešias minutes vėluoji į darbą - autobusas atvažiuos 16. 37 - 18. 20 susitinku su mergina - dešimtą valandą jau turi būt lovoje, sūneli. Ne, mes tokių problemų neturėjom. Diena ar naktis - tai tik dangaus spalva.

- Ot kalė.
Stebėjome tolyn nuo mūsų skuodžiantį šunį. Subis gailėjosi, kad pataikė akmeniu tik kartą.
- Reikia daugiau treniruotis, - pratariau.
Galėjau į jį net nežiūrėti. Kietai sučiaupė lūpas, skruostai virptelėjo - keliskart sukando tuštumą tarp dantų. Žvilgsnis klaidžiojo, drebančios rankos ėmė ieškoti kažko kelnių kišenėse. Danguje mainėsi žalsva, melsva ir gelsva. Nė debesėlio.
- Pats geriau treniruokis. Žėk, ką turiu, - ištraukė „Parliament“ pakelį.
- Iš kur? Laimėjai milijoną?
Šiaip niekada neklausinėju. Nebėra prasmės. Bet juk čia... Užsirūkom.
- Šlamštas kažkoks. Nieko nejaučiu. Jauti?
- Ne, bet vis kažkas naujo, - nuplėšia cigaretės filtrą. - Nuvariau prie tų namų už dviejų miškelių. Kažkokia jauna mergiščia ėjo rūkydama, paprašiau, kad pavaišintų. Tai aš visą pakelį paėmiau. Nu ir dar piniginę. Garbės žodis, netyčia.
- O mobilus?
- Ta merga prie jo labai prisirišus.
Linktelėjau. Geras žmogus tas Subis.

Su Subiu turėjom sofą. Neblogą visai. Ne trys vienoje. Viena iš trijų. Bet mums su Subiu tiko. Taip net buvo patogiau. Šiaip mes gyvenom tokioj vietoj, kur nelabai įneši sofą - langas per mažas. Bet dalimis šiaip ne taip sugrūdom. Televizoriaus neturėjom, bet tai mums nebuvo problema. Televizorius turėjo kiti.
- Einam paspoksot?
- Šalta.
Subio veide nušvito šypsena, nušvito didelė tarpdantė - vietoj dviejų vidurinių dantų. Ėmė raustis kuprinėje. Juokinga ji, išpaišyta meškučiais ir katinėliais, rasta ne kur kitur, kaip tik mūsų mielajame šiukšlyne. Pagaliau iš kurprinės išlenda degtinės butelis.
- Kitas reikalas.
Dangaus spalva buvo tamsi. Sušalusi žemė gurgždėjo po mūsų kojomis. Degtinės dar buvo likę daugiau nei pusė butelio, kai priėjom savo televizorių. Bet pimam aukšte buvo tamsu.
- Lipam į medį, - džiugaus jaudulio kibirkštėlės šokčiojo Subio akyse. - Antram aukšte bičas paprastai žiūri nuogas bobas.
- Ir tu man niekad nesakei?
Juokdamiesi sustingusiais pirštais kabinomės už šakų. Įsitaisėm, gėrėm degtinę, žiūrėjom kaip televizoriaus ekrane viena kitai papus čiulpia dvi blondinės. Vaizdas nelabai gerai matėsi - televizorius stovėjo beveik šonu į mus, bet matėsi vyrukas su ranka kelnėse, o iš kambario sklido nors menkutė šviesa.
Gurkštelėjau dar degtinės. Linksma su Subiu.