...

Tyla pirma, antra, priešpaskutinė
iškris – kaip skaičiai atminties, prakiurus
kišenei jos ir atminties patinę
nuo šalčio pirštai gniaušis kumštyj niūrūs.

Iškris tyla. Jos pilna bus visur. Duos
ji ženklus, ir paviršiai vėl jauni ja
lėtai pajus, kaip juos palieka skurdas.
Taip žemė jaučia bundant augmeniją.

Iškris tyla. Jos nieks nepasiges, ne.
Kaip krist? Gal sniegas tik įsidėmės tai.
Tačiau tyla už jį stebuklingesnė,
ir užpustyti ja užmiega miestai.

Iškris tyla. Kaip nuosėdos, kaip drumzlės,
kaip dulkės, kaip žiedadulkės, kaip rūdys,
gyva tyla, ir ji kurtiesiems – mums – leis
kritimą imt, nors jis išsprūst įgudęs.