Brolystė

Baltom kepurėm,
puriom kupolinėm
nubėga trys ąžuolai,
kol apžiūrinėju
pievos viršelį.

Nubėga ir susigūžta,
mirusios arbatos
atspindy ištirpsta,
tik rytmečio, tik karšto,
žvilgčiojimų kutenami
tarp trečios ir ketvirtos
pienių suteka žemėn
ir pasveikina geležinėj
šviesoj siūruojantį
ir švelniai, kaip
velniai temoka,
kankliuojantį trečiaeilį
pusbrolį Pinčiuką.

Išverčiam medį
ir einam siūruodami
(ir aš išmokau),
einam, kaip velniai temoka,
einame niūniuodami
ou maj gad aj kent bilyv it,
ironiškai, kaip velniai temoka.

Einame, kol užsidega
penktas nuo kairės
ąžuolas - prabundu
masyvioje paunksmėje.