Papilie dunksuojė vienėša kalvelė,
Vėnta tīlē plokdė vondėnis švarius,
Ė dėinuos saulietas švėisulius vėn vielė
I bangelės kopra spindėntė vario.
Padūmavė tuolē draikies po eglynus
Vėntas jousta slapsties vingiu gėlumuo
Vo par lauka ėlga kveponti pelīnas
Ēt sulinkės sienis ė kažkam grūmuo.
Sunkės mintis gulies unt šėrdėis ė pruota –
Vėskas pragīventa, vėskas praeitie.
Ė unt sava ėlgo vėiškalio kopruoto
Tematau kap smertis valonduom artie.
Prirašiau daugēbė puopieriu su plunksno,
Surinkau i vėina padrėkus aktus,
Ė vėskou sudiejės, ronkraštius sulonkstės
Skrīniuo pri luovelės ainems palėikto.
Kuokėi laika bova, ka pri sava rašta
Negaliejau briežtė raidiu pavardies –
Tujau, kāp niekinga, laukuon būt iškrapštė,
Ė ni vėinas ronkas tau nebipadies.
Tuokės dūmas graudės Sėmuona konkėna
Papilies padongie ētont takelio.
Saujuo nešies ėlga su žėidelēs lėna,
Vyturielis sopuos prīšpėitė tīluo.
Kėik če mon belėka? – Mintėjė sustuojės –
Tuoliūs pasiklīdė pruotieviu darbā.
Kāp ė mona žingsnē, kāp ė mona kuojės –
Kuo ne omžėns obags su toštė terba...
No ė kas če tuokė? Pats sau pasiskīriau,
Tou lėkėma vingi pats susiraitiau.
Gaila tik ka lapūs bodavuotė skīrē,
Lig mėrtėis netaps mon matuomo kraitio.
Ė kažėn a kumet kas susimīliejės
Beipūs gīvībė gėismē sukortā?
Beatmins ka omžio vėsa iškaliejau
Pri tautuos senuovės prirakints tvėrtā?
Bet švėisiausės joustas tėisas iš arkīvu
Kor dėinas laimingas leidau jaunumie
Ė senuovės laika atkasiau kāp gīva,
Ė širdie sušėldės parnešiau nomėi
Bet vės tėik graudoma Sėmuonou užteka –
Ė akies, ė veida raukšliu raizginiūs,
Tarpās pro mėglelė jau nebmatė taka,
Kor viejielis smėlga linkstontė gainiuo...
Kėla i pat vėršo numīlietas vėitas –
Laukā, javā, mėškā mielėnė tomsou
Spindoliava Vėnta sava vingiu rėitās,
Stuorā apsivėlkus pėivuom ištėsuom
Ka numėrsio būtom če gerā ilsietėis –
Po žemė klausītėis paukštė olbesiū...
Su Tievīnės omžēs surėštėijē saita
Skleidies atmėnėmu graudolio baisio.
Sėmuons gerā jautė žemės dėdė jiega,
Ė mėnkoma sava Vėntas paupie –
Laiks par omžiu oimžius kāp ta opės biega
So anās tik žmuonis ētė nepaspie.
Ė tik darbs mums paded sava kuojės pieda
Kėik gėliau ispaustė žemie didilie –
Sėmuons ėlga dūma mintėi atsisiedės
Ė metus iš naujė parveiz, sudieliuo.
Niekor anuo metā dar nepasitraukė –
Kāp dėdiausė medē skleidas ė gražie,
Tik a supras žmuonis anuo tīra auka –
Lapā nespausdintė jug pelie diežie...
Širdi apjem skriaubis, nevėltės ištrīškus
Kėitās akmėnīnas pėlkou, spaud petius –
Ne nu laimės sava Sėmuons tēp išblyškės,
Ēt nomėi par pėiva prīš patius pėitus.
Paskou pasiporta, kel akis i dongo,
Pasiveiz i saulės nutvėikstus tuolius,
Ė šiltiesnis jausmos viel anou aplonka
Žemės šiuos pakalnės pluotūs didiliūs.
Ė vėltėis mažītė kėbėrkštelė degė
Šalėp šėrdėis skausma, kūna senaties –
Jug važiou par pusni senas joudas ragės,
Švint poikiausės aušras po ėlguos nektiės...
Auša ė išauša su „Varpo“ Kudirkas,
Su Basanė Juona žuodēs ė darbās,
Tik ka Sėmuons omžems bova užsimerkės,
Nieks anam nebsakė žuodė pagarbuos.
Ė ka tīlē vežė graba par miestali,
Garsē cīpė ratu netepta špoulie,
Trīs senelės meldies už krikščiuonė siela –
Ka lėngva žemelė būtom Papilie.
Varps bažnīčės daužies skombesio aidingo,
Nomūs triūsė žmuonis, artėnuos žėima.
Ka rodens mėglelie eisena pradinga,
Liūdesė neblėka ni mėnkuos žymies.