Kasdienybė

Velėja. Šliurpsi. Taškosi į taktą
Ir braižosi rupiai išaustos drobės.
Dar pasuku per dieną sviestą plaktą,
Atidarau ir kvapas sklaidosi po trobą.

Iškepę duoną sudedam į lovą –
Pluta, kad neatšoktų, o prigytų.
Kai skalbinius jau pabaigė, išplovė,
Ėmiau peiliu duonelę tą raikyti.

Šilta, dar neatvėsus žandus suka –
Skalsus rūgštumas smelkiasi per odą.
Dar lempą degti tebėra ankstoka,
Pro langą aš žvelgiu į šlapią tėvo sodą.

Ruduo atėjo, lyja ir ant stiklo
Lašai šviesiom dėmelėmis risnoja.
Ir vėjas blaškosi, ir kambarėlį tykų
Švilpimas užgula nuo pat galvos lig kojų.

Mums šilumos ir vargo čia užtenka
Į vakarą prie stalo sėdim tyliai.
Paskui aš paimu jos mielą ranką
Ir ištariu be balso žodį – „Myliu“.

Šį vakarą tokia šilta paklodė –
Dar iškeptoji duona neataušo.
Ir kūno apvalumą baltą, godų
Nusinešu kaip debesį į aukštį.