Vainiui
Iki tavęs nebuvo jokio kelio,
Apsiraminę tik šeši žirgai
Nuo borto prie neliečiamo bortelio
Atleisk, isterijoj nesutilpai.
Kol prunkštė kitas juosmenį apėmęs,
Arklys, o gal karti burna
Naglai rangytis priverčiau į glėbį
Lakūną tik jau kontūre ne tam.
Manai, arterijos mano bepusės
Ir žaismas rimsta sulig žiemomis.
Bandai iškaitint cukraus šaukštą
Vis lauki trypiamas, kol paruduos.
Iki tavęs nebuvo jokio kelio
Iki tavęs skandinosi laivai
Kai smaigaliais viens kito nesupratę
Aplandė šviesmarias begėdžiai - inkarais.
Ir vėl taip niekšiškai nuniręs
Saloj granito rausvo ir nakties
Kol bučiavai vanilės drobėm burę
Kvepėjo meldai pūvant ežerams.
Dabar iki tavęs jau jokio kelio
Žiupsnelis parako ir plunksninės ugnies
Lėktuvai, dangrėžiai, net tie nemato
Urve ant kokio kosmoso supies.