Rudenio dvejonės

Moters ranka, meilužės jausmo gūsis
Kaip vėjas žiedlapių pūku įmirkęs
Jau vedę buvom rudeninės musės
Rugsėjo saulėj zyzė palei pirkią

Didžiulio rąsto metūgio laibumas
Prieš žiemą, prieš šalčius virpėjo graudžiai
Dienos aky žmogus visai suglumęs
Kaip pamestas ant tako gelsvas šiaudas

Suminti savo dabartį sudėtą
Iš mikroskopinių šapelių, iš ramybės
Ir ilgą pagarbumą išsėdėtą
Pakeist į jausmo nežinią beribę

Per slenkstį lipant apsibristi juokas
Rankas pakelt iš ryto ir nuleisti
Išdegusioj žalioj erdvėj pirmokas
Jis kaitrą liepos savo saujom laisto

Suvytusi žolė nekyla niekaip
Mintis pavargus daigo neišleidžia
Sausra širdy kaip tamsuma palieka
Kaitri liepsna akis ir veidą laižo

Nebrisk į upę sietuvos ten gilios
Atsigaivinęs vėl liūdnai sušalsi
Paliksi kaip stikliukas išsipylęs
Tai posukis į mirtį kaip į valsą

Bet noras plėšo sprogstantį kamieną
Nupjautas, be šaknų, be žemės guli
Mirtis ir meilė žmogų godžiai mina
Ir meldžias už tave sena motulė

Nepakeliamą akmenį pakelti
Pakilt į erdvę be sparnų ir plunksnų
Save ant kryžiaus kankiniu prikalti
Ir dykumoj susigalvot paunksmę

Nei kelio, nei takelio menko žymių
Lyg be akių, be rankų išskubėjęs
Be išėjimo ir be sugrįžimo
Kaip paskutinis žemės niekadėjas

Siūruoja žemės spalvos ir vingrybės
Nelipk aukštyn ir nesirausk už ančio
Yra aslos, yra svajonių ribos
Nuo pirštų tylą skelbiantis rožančius