norėčiau užšaldyti laiką.
sustabdyti akimirką, kad
galėčiau pajusti ją visą.
Tokią beprotiškai gražią ir
pilną neramios ramybės.
Pilną saulės ir skruzdėlių ant šaligatvio,
palmių pavėsyje,
pilną žmonių, balsų, šilumos ir
tos keistos neramios ramybės...
norėčiau tiesiog sustabdyti akimirką, kad
galėčiau šypsotis.
galėčiau prisminti viską.
truputį visko
ir visko taip gražaus
ir tą svaigų artumą
ir po to - tiesiog nešiotis visa tai širdutėj
mažyčius gabalėlius (bet ne trupinius!)
ir po to -
po to tiesiog padėti tašką.
(nors sudiev juk nėra atsisveikinimas...
tai - linkėjimas draugui)


KafeOlialia







