Gyvybė

Stiklinės pavėsyje rimo dienos ataidai. Nuo jų žliaugiantis prakaitas gėrėsi į stalviršio lentą, akimis stebėjau bejausmį gestą: „dar vieną“. Ir taip kasnakt, beprotiški pirštai panyra po mano korsetu, kol aš nuvalau tą prakaitą ir nutrenkiu stiklą. Nekenčiu jo kvapo, o apie beprotybę ant mano krutinės aš vengiu galvoti, nes visąlaik sugrįžta įsčių skleidimosi laikai.

Pamenu, dar prieš atvykstant čia, klestėjau it pumpuras skaidrus, gražiai brandinantis žiedą, kurį vėliau išlaižęs vabalas skalsus paliko guoly vaisų. Raudonis dažė mano veidą, o šnervėmis tekėjo gyvybės oras. Bijodavau aš garsiai kvėpuoti, kad garsai nepažadintų nejautos akies, kuri tik savo godą peni- ryja kraujais išmargintus daigus. Bet vieną rytą, kai minkštą apklotą rinkau, nesutūrėjau ir giliu aidu viduje suvirpinau aš kvapą. Ir štai ji, nelaboji, apspito visą mane, pirmiausiai išplėšė apklotą iš rankų, tada it žebenkštis įsirangė į mano įsčias ir siuvo siuvo, kol visą vaisiaus trynį savon skrandon susikišo. Neš neš ji godoms, neš neš tą vaisių, paširdyje augintą. O ką benešiu aš? Kam skinsiu šermukšnio šaką, kam žalią rūtą pinsiu į šilko kasą? Tik perlus akyse nešiosiu ir tyliai juos dalinsiu prašalaičiams, kurie pamišėlio garsu įsliuogs į tuščias mano įsčias.

Tuščia man ir sielos gelmėse, galbūt per daug korsetas veržia ir visą savastį išstūmia į paviršių. Tos tuštumos vejama aš atvykau čia užmaršties ir kiaurymės takais. Čia daug tokių kaip aš, kiekvienas su savo bėdomis: kas prageria kasdieninį sielos rytą, kas akimis suryja gangrenotą širdį, o kas papraščiausiai išsiverčia vidinį rūbą ir niurkso. Kadangi aš paprasčiausiai esu bevaisė ir dar nauja šitam kampe, neturiu teisės į savikoncentraciją. Turiu rūpintis daug daugiau už mane nusipelniusiais agonijai ir tuštumai. Čia, beje, jos yra visa ko valdovės.

Rūpinuos aš su karštu atsidavimu, kam įpilu užmaršties eleksyro, kam paprasčiausiais leidžiu apčiuopti mano įsčias, idant nusiramintų, kad tuštuma įsigalėjusi ir moteriškajam prade šitame krašte.

Pati dažnai išgeriu, nes geidžiu pamiršti nerangią dalią savo, geidžiu  kardu ižengti į ramybės salę, kur nebeliktų jokios išeities: tik galvą į orą iškėlus sušokt švelniu žingsniu į praeitį ir tyliai apkabinus gyvybės orą nukirst tą liniją tarp aplinkos, bet tarp tos gyvybės niekados.