Garniai

mačiau baltus garnius vakar
jie klykė iš džiaugsmo
pargrįžę gimtinėn

mačiau kaip jie skrido
iš žemės tolimos
ištiesę sparnus
jie stiebės link žemės
plačiai mylimos

užmerkę akis
jie tykiai ore
vis sklendė po truputį
į žemės rankas
pamiršę kas liko
už tolių blyškių
sapnavo vis žemę
pakąstą šalnų

šaltukai bedančiai
suspaudė viltis,
net tryško tos seilės
į visas šalis,
jos lėkė ant medžių,
ant batų, namų,
gėlių baltažiedžių
ir tavo veidų,
apliejo rankas,
tavo kojas ir plaukus,
o veidus paliko
gelsvam melsvume

taip šalo žemelė
aplipus sniegu,
be paukščių,
be garso ir jųjų giesmių
pralaukė žiemelę
ir pūgas klaikias,
kol žemė vėl
palietė baltas plunksnas

garnių ašaringos
giesmės palytėtos
gėlės ir medžiai
virpėti pradėjo
ošimas tylus
iš žemelės gelmių
aidėjo ir sopo
iki širdies vidurių

ir taip lyg rudens
jie visi vis dainavo
ir verkė,
ir juokės,
ir plaukus šukavo,
ramino viens kitą
ir glaudė galveles
kol vieną dienelę
dainas visas sudainavo

2003 06 09