Tobula nelaimė

Kiekvieną rytą – puodelis arbatos ir laikraštis. Žinau, mano pusryčiai tiesiog visapusiškai subalansuoti ir tikrai nekenkia figūrai. Ypač laikraštis. Pirmame puslapyje, kaip visada, nuobodžios politinės aktualijos. Aš – apolitiška, todėl tik peržvelgusi nuotraukas ir nusprendusi, kad politikai neturi stiliaus, perverčiau kitą puslapį. Šaunumėlis! Kriminalai. Va čia tai puiki pradžia dienai. Kažkam koma. Rimta. „Keturi broliai pavogė krepšį vytintos žuvies“. Užuojauta jų motinai. Gal geriau į visa tai nesigilinsiu, nes dar virškinimas sustos.
    Kitame puslapyje – didelė Vytauto Landsbergio nuotrauka ir ne ką mažesnis straipsnis apie jį. Net persižegnojau. Nepagalvokit, kad jo bijau. Tiesiog nejaučiu jokių simpatijų šiam veikėjui. Tikrai neeikvosiu laiko jam. Geriau paskaitysiu horoskopus. Ką šiandienai man žada Palmyra? Taip...
    „Vandenis. Galimi lemtingi susitikimai ir pasiūlymai. Jei esate susituokę, pasistenkite kuo daugiau šilumos parodyti antrajai pusei: jūsų santykiai suvirtės. “
    Kokia ironija! Lemtingi susitikimai ir pasiūlymai man? Knygų žiurkei, keturakei, kreivakojei, triušiadantei? Jau net nekalbu apie sutuoktinį. Man tik aštuoniolika. Apie vestuves svajoti anksti. O ir vaikino neturiu. Pasakysiu paslaptį: nesu net padoriai bučiavusi vyriškos lyties atstovo (juk negaliu skaičiuoti bučinuko pusbroliui gimtadienio proga, kai pati buvau vos penkerių). Manęs tuo labiau niekas nebučiavo. Šį kartą Palmyra prašovė. Tik sunervino mane, nes man geri dalykai nenutinka. Po tokio horoskopo beliko koją nusilaužt...
    Supykusi grubiai užverčiau laikraštį. Ranka kliudė pustuštį puodelį ir dar nespėjusi atvėsti arbata išsipylė ant stalo. Nebūtų taip blogai, jei ji ir būtų pasilikusiu ant jo. bet ne. Arbata užtiško ir ant mano vakar kruopščiai išskalbtų kelnių. Gera pradžia pusė darbo. Na, ką. Teks apsiauti džinsus. Jie name storina...
    Pažvelgiau į laikrodį. Na žinoma. jau pavėlavau į troleibusą. Turbūt būtų protingiau visai nekelt kojos iš namų., bet tuoj prisikels namiškiai. Reikia nešti kailį, kol mama nepamatė kelnių, o jaunėlis brolis nepasišaipė iš mano „makiažo“ (kabutė, nes nemoku jo daryt. Man nėra šansų kultūringai ir svarbiausia tiesiai apvedžioti akis). Jau geriau sprunku dabar, gal pasigausiu „mikriuka“ ir nepavėluosiu i pirmą paskaitą.
    Išlėkiau be kepurės, pirštinių. Vos pravėrusi laiptinės duris, pajutai smūgį į veidą. Sniego gniūžtė. Tik spėjo prisnigt, krikštą turiu. Jeigu sekasi, tai sekasi. Net nespėjau pamatyti to nenaudėlio vaikėzo, nes nuo akinių valiau sniegą. Dabar jau visiškai įsiutusi skubiu žingsniu lėkiau  link stotelės. Kiekvieną sutiktą praeivį bandžiau kuo įtikinamiau nužudyti žvilgsniu. Turbūt man nelabai sekėsi, nes nė vienas net nepakeitė trafaretiškos veido išraiškos. Net nekalbu, kad kas nors būtų numiręs.
    Virdama iš pykčio nepajutau, kad gatvės slidžios kaip „Akropolio ledas“. Vis dirsčiojau į laikrodį. Taip nesinorėjo vėluoti į teorinės mechanikos pragarą. Eilinis išsiblaškęs žvilgsnis į laikrodį. Net nespėjau pakelt akių, tik pajutau smūgį į petį. Gal nebūtų taip blogai, bet po jo, savo „nešipuotais“ batais pataikiau tiesiai ant suledėjusio sniego. Ilgai netrukus praradau pusiausvyrą. Ir čia pat išsitiesiau, kaip karvė ant ledo. Prisimenu geliantį skausmą sėdimosios dalies srityje ir pripuolantį vaikiną prie manęs.
    - Gal tu geriau nejudėk, - bandė susigaudyti situacijoje vaikinukas, nevykusiai slėpdamas pasibjaurėjimą mano išvaizda.
Išspaudžiau mimiką, kuo panašesnę į šypseną, ir pamėginau pajudinti koją. Skausmą kaustę šaltis ir dar tas vaikinukas. Juk perkreipdama veidą iš skausmo sau nepadėčiau, ypač prisiminus tą košę ant jo, kurią vargu, ar galiu pavadinti makiažu.
    - Tau viskas gerai? Nieks nelūžo? – klausinėjo vaikinas.
Greitai susivokiau, kad jis jau nori nešt kudašių . Reikėjo kažką daryt.
    - Aaaa... - suaimanavau, kiek galėdama įtikinamiau. – LŪŽO KOJA!!! - Jau šaukiau perbalusiam vaikinui. Aišku, nebuvau tikra, kad ji lūžo, bet skausmas buvo nepakeliamas.
    -Vežu tave į ligoninę. - Atsakingai pareiškė jis.
    Man niekaip neatėjo į galvą, kodėl jis manim rūpinosi? Nesulaukusi atsakymo į šį retorinį klausimą, pajutau, kaip vaikinas pakėlė mane ant rankų. Tai bent. Viduje šaukiau iš laimės. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Aš suvokiau, kad mintyse jis keikiasi (visgi, teko nešt 76 kg svorio kaliausę), bet stengiausi į tai nekerpt dėmesio. Man šios kelios minutės, kol vaikinas nešė mane iki mašinos, prilygo skrydžiui per namų slenkstį po vestuvių (vaje, jau vestuvių varpai skamba! Na ir greita aš!)
    Vaikinukas įgrūdo mane į „antrą golfą“ taip pažadindamas iš nekuklios vizijos. Prisiminiau, kad koją skauda, bet susidomėjimas vaikinu buvo virš visko. Kol važiavom į ligoninę stengiausi jį apžiūrėt. Bet niekaip nepavyko, nes nenorėjau, kad jis pamatytų mano atvėpusią fizionomiją, vėpsančią į jį. Taip dvidešimt minučių. Tyla net spengt pradėjo. Jau norėjau, kad pagaliau privažiuotume ligoninę, todėl lyg ragindama vairuotoją, sumykiau, jog koją skauda.
    Vaikinas paspaudė ir netrukus privažiavom ligoninę. Jis giliai įkvėpė, atsiduso, atsisuko į mane ir išspaudė apgailėtiną šypseną. Išlipo iš mašinos, atidarė keleivio dureles ir padėjo išlipt. Pasisiūliau nušokuoti pati. Būtute matę palengvėjimą jo veide... Jis truputį mane prilaikė, kad nepargriūčiau ir kitos kojos nesusilaužyčiau (juk tada tiktai tektų nešti). Priimamajame nebuvo laukiančių, todėl palydėjęs mane iki traumatologinio kabineto, vaikinas sumykė, kad jam reikia dingt. Reikalai, ar ką...
    Supratau jį. Pasakiau ačiū, kad nepaliko manęs gulėt ant šaligatvio, kad taip man padėjo. O jis tik paraudo ir nuleidęs akis išlemeno:
    - Atsiprašau, kad mečiau į tave sniego gniūžtę...

<... >
    Po dviejų mėnesių nuėmė gipsą. Viena koja galėjau nors ir skraidyt. Vėl galėjau lankyt paskaitas, todėl rytais grįžau prie įprastinių pusryčių – arbata ir laikraštis (mama sugebėjo „atganyti“ mane per šios mėnesius, todėl reikėjo atgauti formą). Pirmame puslapyje – politika. Toliau kriminalai. Ne... dabar iš karto verčiau horoskopus:
    „Vandenis. Atsinaujins senos pažintys. Didelė traumų galimybė“
    „Sniegas nutirpo, nebeslidu. “ – samprotavau aš. – „Vadinasi, jis partrenks mane savo antru golfu“.