...

Aš sėdžiu įstaigoj, kurioj kava
be pavadinimo dar turi kainą.
Minutė ši tikriausiai negyva,
nes kelios valandos jau nepraeina.

Ne taip, kaip žmonės. Ką gi, nelinksmai
jiems tenka Niekur su Visur keist vietom –
viena iš pramogų, kol jų namai
nuo šalčio saugo – kiek juos bedėvėtum.

Namai… Gerai patikrinta tema.
Kai mintys vietinės ir mintys tremtys
viena kitai nesvetimos, o svetima
tik ši minutė – ją ryji nekramtęs.

Namai tuo tarpu tampa pastatais.
Deja, ne atvirkščiai. Jų židiniai nuo
pakurstymo tik vėsta, tad bastais,
nes jau minutė ten. Ir niekur neina.