Tarpsezonis

Išlįsiu iš žemės per nuogą arimą,
bekojis išeisiu – paklydėlis sliekas.
Šiaudiniai kariai saugos tylą parimę,
o aš lyg sumišęs – girnapuse slėgtas.

Vėjarodės klyps ir sulūžčios be garso,
sausais šipuliais varnos suks savo gūnias.
Tik aš be namų – teisę grįžti išbarstęs,
seku savo pėdom, nes pakelės griūna.

Ištrykš iš manęs uždelsti lauko špatai,
lyg tvinktų į riešus malda, kai alsuoju.
Klaupiu akmeninis – per stuburą trata,
kelėnais į rytus, dantim į girtuokles.