...

Tai tirpsta sniegas kaip garsai,
neradę sienų, radę tikrą tolį
per šoklį rytą, vakarą krituolį
ir dieną, gulinčią tarp jų skersai.

Taip jėgos tirpsta sparnuose. O gi
kilmė to sniego iš aukštesnio sparno;
jis mena laisvą, aiškų orą dar nuo
tada, kai vėjai pūtė jį nuogi.

Tai tirpsta sniegas, ir tuo tirpimu
užsikrečia laikai, keliai, net veidas
tada brangus – dabar lyg dūmai sklaidos,
o ištariant vardus – balse kimu.

Bent kartą ėmęs tirpti sniegas – jau
daugiau nei sniegas. Ir nebus juo. Anei
sekundei – auksas valkatos kišenėj
už sniegą tirpsta šimtąkart garsiau.