Apie baltą paukštį

Akyse ir vėl atšniokščia jūra. Visai kaip tąsyk, kai abi tupėjom ant molo blokų. Gėrėjomės žalių plaukuotų akmenų fizionomijomis ir ant jų švytinčiomis baltų paukščių išmatomis. Stebėjau tas akmenines mimikų iškreiptas galvas, glūdinčias vandenyje. Žali gaurai dengė jų aukštas kaktas ir taip saugojo tvirtus pakaušius nuo alpinančios saulės. Paukščiai tupėjo ant tų mąslių, į kranto pusę atsuktų makaulių ir, regis, gyveno atskirą gyvenimą. Plast ir nuskrido. Akmenys liko tušti.
  - Ak, kaip gražiai atrodo žali akmenys ir balti paukščiai, - tarė Liucė. Ji tupėjo, smakrą įspraudusi tarp kelių. „Liuce, tu baltas paukštis“, - suskambo mintyse. Žvilgsnis pasiklydo jos šviesių plaukų kuokštuose, juos glostė vėjas, kedeno ir kvėpino kiekvieną sruogą.
  Visą Melnragės pakrantę išvaikščiojome rinkdamos nugludintus medžio, stiklo, akmens gabaliukus. Liucė keliavo priekyje, rankose nešdamasi batus: ėjo mūvėdama tik geltonomis kojinėmis, tad negalėjau bambėti, kad basos kojos greitai sušals. Išvydusi artėjančią bangą geltonkojinė nubėgo jos pasitikti. Lieku ir regiu: gražus rugsėjo sekmadienis, pajūrio smėlynais keliauju aš ir Liucė; renkame šiukšliukus ir tyliai krauname juos į išsipūtusias kišenes.
Staiga Liucė išsitraukia ilgas, juodas alkūnes siekiančias pirštines. Pirštuotas.
  - Tau šalta?
  - Man visuomet šalta. Pasiruošiau, nes būna šalta... – negirdžiu, ką ji sako, neklausau to duslaus lyg iš kriauklės ateinančio balso, tik stebiu krutančias lūpas. Jos – balto paukščio lankstus snapas. Tuoj pasigirs kryktelėjimas. Tačiau girdisi tik tyla.
  Juodąsias pirštines Liucė susikiša į apsiausto kišenes taip, kad supliuškusio mezginio juostos karo iš abiejų kišenių – lyg nuleisti sparnai. Ji tupi vidury pajuodusių, į krantą išmestų dumblių kilimo. Geltonos kojinės mirksta ir juosta.
  - Tie dumbliai turi keistą kvapą, - sakau.
  - Aha. Jie dvokia, bet aš randu gintaro.
  Susišiaušusi Liucė, nuleidusi juodus sparnus, knaisiojasi pūvančioje šlykštynėje ieškodama lietuviškojo... Aukso. Jodo kvapas mane pradeda pykinti. Visai kaip tą kartą, kuomet nuplikusią galvą ir lepų kūną dengiau nuo grėsmingos saulės, labiau už viską trokšdama pajusti jūros galybę.
  Vilkau paskui save didžiulę skarą, ranka prisilaikydama skrybėlę. Smėlynų viduryje ieškojau pavėsio. Mano keistą siluetą išvydusios tamsios žmogystos tuomet pasakė:
  - Čia ne Havajai, čia - Klaipėda.
  Pernelyg egzotiška? Bet tik dėl to, jog viską užgožiantis jodo kvapas nustelbė paskui mane lyg ta skara sekantį mirties kvapą. Egzotika šiek tiek išsisklaidė, kuomet saulėje suspindo pūkais pasidengusi plikė. Žmogystos ramiai stebėjo, įrėmusios savo geltonas lyg gintaras akis. Jose nebuvo graužaties, suklydimo.
  Atidžiai stebima susisupau į skarą, užsimaukšlinau skrybėlę ir atsisėdusi pakrantėje leidau jūrai glostyti, liesti tą ištinusį kūną. Tai truko vos minutę. Siūbavimas ir stiprus kvapas pažadino giliai viduriuose snaudusį pykinimą. Vėmimas nėra toks baisus, kaip tas nevaldomas kūno trūkčiojimas, susirietus į gniutulą. Susirinkusi skaros klostes skubiai bėgau kuo toliau nuo tų vis tebespoksančių geltonų akių. Išsikasiau smėlyje nedidelę duobutę ir... Susirietusi, nulenkusi galvą žemyn laukiau ateinančiojo. Iš pat pilvo į gerklę atėjo traukulys. Dar vienas. Bjaurumas, skausmas ir gėda susimaišė į vieną. Lyg iš prigimties atėjęs suvokimas, kad tokie judesiai yra atgrasūs, išsigimėliški. Pagaliau trečiasis gurkt ir gerklę pasiekia kartumas. Duobelės dugne išvydau glitų geltoną skystį, ištrūkusį iš mano vidurių. Tulžis. Kurią greitai prarijo ištroškęs smėlis...
  Liucė prašlepsėjo pro šalį, mintys grįžo atgal. Išvydau tris būtybes, tupinčias tarp kopų. Pirmoji pasikasė galvytę, antroji persibraukė per draikomą ševeliūrą, trečioji suėmė visus plaukelius į vieną kasą, kelis kartus apsuko aplink delną ir numetė ant nugaros. Pirmoji, kažką tyliai pasakodama ir garsiai dūsaudama, aplink smilių suko garbanėlę. Antroji pasipureno plaukus. Trečioji vėl susuko uodegėlę ir numetė ant nugaros. Tupėjo kopose lyg ko laukdamos, nekantrios, apsigobusios plaukais.
  Regėjau mojančią Liucę. Jie kvietė grįžti atgal, bet negalėjau atitraukti akių nuo tų primatiškų būtybių, nuolat liečiančių savo plaukus. Suka, šiaušia, glostinėja ir atmeta...  Akimirką nurimsta, tupi ramios, bet staiga pirmoji vėl pradeda, tuomet pajuda antroji ir trečioji. Perbraukiau ir aš per savąją ežiuku apaugusią makaulę. Šiurkštu, nemalonu glostinėti, šiek tiek niežti. Nevisavertis aš primatas, negaliu pasigirti vešliu kailiuku, negaliu nei garbanoti, nei šiaušti, nei... Liucė dingo už kopų. Pakylu ir pradedu bėgti. Į mane žvelgia didelės plaukuotų žmogiškųjų patelių akys. Neturiu laiko sustoti, turiu pasivyti geltonpėdį paukštį .
  Randu Liucę įsiropštusią į gluosnį. Tupi tarp nukarusių medžio kasų, varto akis.
  - Liuce.
  Liucė nekalba. Kukuoja. Dvylika kartų. Tuomet pasimuisto, sukryžiuoja rankas ant kūtinės ir  užduoda  tylų klausimą:
  - O kaip iškukuoti pusę pirmos?
  Tikslus ji paukštis. Galbūt iš Šveicarijos. Bet aš radau ją palatoje. Sveikstančiųjų. Ir priguliau greta. Šiandien lygiai metai. Stoviu ant žaislines kaladėles primenančių  molo blokų, žvelgiu į žalias makaules, į baltas išmatas ant jų. Tik Liucės nėra šalia. Gal tik vėluoja?..