Žieminė haliucinacija

Sėdėjom ir lingavom šalia šiltos, židinyje spragsinčios ugnelės. Mintys slėgė. Nemokėjau būti su sese. O aplink nė vieno.

Tuomet priėjau prie lango, mane kažkas tarsi vedė prie jo. Tarp lauke besiblaškančių snaigių išvydau siluetą. Mažą, susigūžusį siluetą. Pamojau Hasei prieti. Ji taip pat suglumusi žvelgė pro stiklą. Ten kažkas nubėgo.
- Pasiimk kepurę ir skarą, - tyliai pasakiau.

Mes baukščiai tipenom sniegu link kalnelio, prie kurio šmėžavo keistoji būtybė. Snaigės krito ant plaukų, žvarbstančių rankų ir žibintuvėlio. Jis niekuo nepadėjo. Hasės žvilgsnis klaidžiojo. Manąsias akis taip pat blaškė neramios mintys. Aš paėmiau sesės ranką ir ją spustelėjusi sušnibždėjau:
- Kitoje eglės pusėje.
Ji linktelėjo ir nubėgo ten. Ėmė imti nerimas. Bijojau. Bet Hasė pašaukė mane. Po egle sėdėjo maža mergaitė. Apgaubiau ją savo skara. Hasė būdama vyresnė ir aukštesnė paėmė keistuolę ant rankų. Manau, kad jai buvo penkeri, gal šešeri metukai. Ji buvo apsivilkusi žaliu, miliniu paltuku.

Parsivedėm ją į namus. Tėvų nebuvo, tad visą savaitgalį tvarkėmės pačios. Hasė nuskubėjo į virtuvę užkaisti kakavos, o aš pasodinau mergaitę prie židinio. Jos akys buvo tarsi stiklinės, lyg sušalusios. Ir tokios rudos, kaip tirpstantis šokoladas. Plaukai raudoni, smulkiai susigarbanoję,  blizgantys. Ji pakėlė akis į mane ir paglostė ranką. Sudrebėjau, mat jos rankos skleidė be galo keistą šilumą. Nuėmiau paltuką. Didelės, metalinės sagos iškart patraukė mano akis. Su išraižytais smulkiais, žmogaus veidą primenančiais ornamentais. Paglosčiau sagos paviršių. Jos taip sugavo mano žvilgsnį, jaučiaus lyg hipnotizuojama.

Tada įėjo puodeliais ir meduoliais nešina Hasė, išblaškydama paslaptį sklandančią aplink. Ji nervingai barbeno į stalo kraštą.
- Nešalta? Imk, atsigerk, - pastūmė puodelį į priekį. - Kur tavo tėvai, mergaite?

Mažylė delniukais pastūmė puodelį tolyn. Bet įsidėjo nedidelį meduolį į kišenę. Tylėjo, žvalgėsi. Hasės kantrybė nebuvo auksinė:
- Klausyk. Jei tu nekalbėsi, mes tau negalėsime padėti. Nežinome, nei kas tu, nei iš kur čia atsiradai. Nejau tau buvo nebaisu klaidžioti prie pat miško? - už lango sustaugė vėjas. Mes krūptelėjome, o mergaitė ne.

Tuomet man pasidarė dar įdomiau. Ne nerimas, o smalsumas neleido sėdėti ramiai. Žvilgtelėjau į ant sienos kabėjusį laikrodį. Buvo beveik vienuolikta valanda vakaro. Hasė linktelėjo.
- Mes paklosime tau lovą, gerai?
Mergaitė linktelėjo. Nustebau. Ji atgijo. Bet kodėl liko tylėti?

Apklostę atėjūnę, mes susitarėme neiti miegoti. Mūsų kamabariai buvo greta svečių kambario, kuriame įkurdinome mažylę. Tad likome saugoti jos iš savo miegamųjų. Juk tik velniai žino, kas gali jai šauti į galvą.

Sėdėjau ant lovos krašto ir lingavau. Kaip beprotė. Jokių minčių, viskas manyje tuščia. Grįžtelėjus į kitą pusę nustėrau. Prie durų stovėjo mergaitė. Nė nepajutau, kada ji įėjo. Atsisėdo greta.

- Žinai, ji užmigo. Mano vardas Gailė. Greit galėsiu eiti.
- Kur?
- Namo. Toli. Bet nebijok. Aš žinau, kad grįšiu saugiai. Ir tu žinok.
- Taip.
- Ir dar. Ačiū, meduolis buvo skanus.
Nusijuokiau. Ji buvo tokia keista, bet skleidžianti gėrį. Dabar - mano eilė ją paglostyti. Taip tyliai mes dar sėdėjome valandėlę. Po to Gailė pasakė, jog rytoj gerai įsižiūrėčiau. Kad nepamirščiau žiūrėti, nes ne viskas taip, kaip atrodo. Nėra nei taip sunku, nei taip blogai. Tik reikia žiūrėti giliau.

Ir tada išėjo.