...

Kur buvo spalvos rudenio, deja,
ak, viskas pilka, pilka sau kartoju.
Neatsispindi net vandenyje
laukinė pieva – siautėta artojų.

Klevų giraitėj siautėta šalnos,
nuogumai medžių – liudininkai smurto.
Šįvakar niekas taurių nekilnos,
šįvakar per tylu. O gal visi apkurto?

Vėl sau kartoju – ko gi tiek delsei
pakviesti šokiui dūzgiančią laukymę?
Jos judesiai anie jau liūdesiai
protingi, dideli, nors ką tik gimę.

Dar  kažkodėl prisimenu skaičius.
Juk tai juose paletė išsišvaisčius
ūmai suvokia, jog tuojau nuščius
ir skaičiai savyje pažins našlaičius.